O kas po mirties?

Du dvyniai kalbasi motinos įsčiose. Vienas iš dvynių klausia: „Ar tu tiki į gyvenimą po gimimo?“ O kitas sako: “O tu ką… manai, kad ir mama yra? Ar tu ją matei?“

Dažnai mūsų pokalbiai apie amžinąjį gyvenimą yra panašūs į tokį, dar negimusių dvynių, pokalbį. Esu girdėjęs įvairių teiginių apie tai, kas gi bus po mirties. Vieni sako „niekas to nežino“’. Kiti sako „o ką gali žinoti, juk iš ten niekas nesugrįžta“. Treti paprasčiausiai teigia, kad „jokio pomirtinio gyvenimo, užkas ir viskas – kaulų krūva…“

Ko gi mus moko Šventasis Raštas apie žmogaus mirtį ir tai, kas vyksta po to?

Apaštalas Paulius laiške filipiečiams rašo: „Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tik laimėjimas. Bet jei aš, gyvendamas kūne, dar galėčiau vaisingai pasidarbuoti, tuomet nebežinau, ką pasirinkti. Mane traukia ir viena, ir antra, nors verčiau man mirti ir būti su Kristumi, nes tai visų geriausia. O mano pasilikimas kūne reikalingesnis jums. Taip įsitikinęs, aš žinau, jog liksiu ir būsiu su jumis visais jūsų pažangai ir tikėjimo džiaugsmui, kad jūs dar labiau galėtumėte pasigirti manimi Kristuje Jėzuje, kai vėl atvyksiu pas jus“ (Fil 1, 21-26). Paulius mums sako, kad po mirties jis bus su Kristumi ir kad tai visų geriausia. Pas jį nėra jokios abejonės, jokio netikėjimo dėl pomirtinio gyvenimo. Priešingai, pas jį yra visiškas uštikrintumas ir įsitikinimas, kad tai visų geriausia. Kodėl? Todėl, kad pomirtinis gyvenimas yra ir tai yra amžinas gyvenimas apie kurį mums kalba Dievas. Viena iš dažniausiai girdėtų Šventojo Rašto eilučių mums kalbanti apie Jo meilę, kalba ir apie amžinybę: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16). Iš šitos eilutės mes galime pastebėti dvi galimybes žmogui po mirties. Tai pražūtis arba amžinasis gyvenimas. Kas gi laukia tavęs ir manęs po mirties?  Pražūtis ar amžinasis gyvenimas? Nuo ko tai priklauso?

Dievo žodis mums paaiškina, kad „žmonėms skirta vieną kartą mirti ir stoti į teismą..“ (Heb 9, 27). Jėzus Kristus amžinai gyvas, kad užtartų per Jį ateinančius pas dangiškąjį Tėvą. Ir: „Jis yra Dievo paskirtasis gyvųjų ir mirusiųjų teisėjas“ (Heb 25; Apd 10, 42).

Gera turėti tokį teisėją, kuris paaukojo save už mus. Juk Jėzus praliejo savo kraują už mūsų nuodėmes, mirė, buvo palaidotas ir trečią dieną prisikėlė iš numirusių dėl mūsų išteisinimo ir išgelbėjimo.

Pažvelkime į tai, kaip Jėzus teisė du nusikaltėlius, kai Jis buvo nukryžiuotas ant Golgotos kryžiaus. „Vienas iš nukryžiuotųjų nusikaltėlių ėmė įžeidinėti Jėzų: „Argi tu ne Mesijas? Išgelbėk save ir mus!“ Antrasis sudraudė jį: „Ir Dievo tu nebijai, kentėdamas tą pačią bausmę! Juk mudu teisingai gavome, ko mūsų darbai verti, o šitas nieko blogo nėra padaręs“. Ir jis tarė Jėzui: „Viešpatie, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23, 39-43).

Taigi, kas įvyko su šiais dviem nusikaltėliais. Vienas netikėjo Jėzumi ir pražuvo. Kitas tikėjo Jėzumi ir gavo amžinąjį gyvenimą. Tai įvyko tą pačią dieną, tuoj pat po mirties. Ar žmogus eina į pražūtį ar turi amžiną gyvenimą priklauso nuo to,  ar jis tiki į Jėzų Kristų, mūsų Gelbėtoją ir Viešpatį. Kaip dangus aukščiau negu žemė, taip Jo išteisinimas šventu ir nekaltu krauju, daugiau už mūsų pačių pasiteisinimus. Taip ir Dievo teisumas didesnis už mūsų nuosavą teisumą.

Įsivaizduok, kad esi teismo salėje. Teismas nusprendė, kad esi kaltas ir nusipelnei mirties bausmės. Ką pagalvotumei tokiu metu? Kokia būtų tavo savijauta, kai išgirstumei, kad esi vertas mirties? Tačiau tai dar ne pabaiga. Po teisėjo išvados atsistoja dar vienas asmuo, pilnas šviesos ir meilės, ir štai ką Jis sako: „taip, Tėve, jis yra vertas mirties, tačiau aš prisiimu jo kaltę sau ir jo bausmę su mirties nuosprendžiu taip pat. Atleisk jam kaltę ir suteik malonės dovaną – mano teisumą ir amžinąjį gyvenimą“. Dievo teisingumas ir maloningumas – Jo meilė – įvykdyta Dievo Sūnųje. „Atpildas už nuodėmę – mirtis, o Dievo malonės dovana – amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“ (Rom 6, 23).

Luko Evangelijos 16 skyriuje (Lk 16, 19-31) Jėzus kalba apie dviejų žmonių mirtis ir pasekmes po mirties. „Gyveno kartą vienas turtuolis. Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai puotaudavo. O prie jo rūmų vartų gulėjo votimis aptekęs elgeta, vardu Lozorius. Jis troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo, bet tik šunes atbėgę laižydavo jo votis. Ir štai elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė ir turtuolis, ir buvo palaidotas. Atsidūręs pragaro kančiose, turtuolis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių. Jis sušuko: „Tėve Abraomai, pasigailėk manęs! Atsiųsk čionai Lozorių, kad, suvilgęs vandenyje galą piršto, atvėsintų man liežuvį. Aš baisiai kenčiu šitoje liepsnoje“. Abraomas atsakė: „Atsimink, sūnau, kad tu dar gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius – tik nelaimes. Dabar jis susilaukė paguodos, o tu kenti. Be to, tarp mūsų ir jūsų žioji neperžengiama bedugnė ir niekas panorėjęs iš čia negali nueiti pas jus nei iš ten persikelti pas mus“.

Tas vėl tarė: „Tai meldžiu tave, tėve, nusiųsk jį bent į mano tėvo namus: aš gi turiu penkis brolius – juos teįspėja, kad ir jie nepatektų į šią kančių vietą“. Abraomas atsiliepė: „Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų ir klauso! O anas atsakė: „Ne, tėve Abraomai! Bet jei kas iš mirusiųjų nueitų pas juos, jie atsiverstų’. Tačiau Abraomas tarė: „Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų“ (Lk 19-31).

Taigi, turtuolis nuėjo į pragarą o Lozorius – į rojų. Kodėl turtuolis nuėjo į pragarą? Ar dėl to, kad buvo turtingas? Ne! Todėl, kad neklausė nei Mozės, nei pranašų; o ir jo pasakytas „Ne“ Abraomui. Jis nesilaikė Dievo Įsakymų ir netikėjo pranašų skelbiamu žodžiu. Ar padėjo turtuoliui gražios laidotuvės su religinėmis atpeigomis ir maldomis? Ne! Ar nukentėjo Lozoriaus siela, kad niekas nepasirūpino jo laidotuvėmis? Ne! Turtuolio siela pražuvo, Lozoriaus siela buvo išgelbėta. Turtuolis prašė dėl savo artimųjų išgelbėjimo….

Ką mums sako Jėzus: „Iš tiesų, iš tiesų jums sakau: kas klauso mano žodžio ir tiki tą, kuris mane siuntė, turi amžiną gyvenimą. Jis neužsitraukia pasmerkimo, nes iš mirties yra perėjęs į gyvenimą“ (Jn 5, 24). Nes „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16).

„Ir kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas“ (Rom 10, 13).

Pastorius

Gintautas Tautkus

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *