“Kurti man reiškia – būti”

Su Gertrūda Kalvynaite laikraštį “Lietuvis” supažindino Monaghano lituanistinės mokyklos “Lietuvos vaikai” vadovė Edita Vaitkaitienė, pristačiusi ją kaip gabią jauną rašytoją, poetę, prozininkę, fotografę, dainininkę, tapytoją-dailininkę. Gertrūda šiuo metu mokosi vienuoliktoje klasėje  St Louis Secondary School,  Monaghan. Ji taip pat lanko ir lituanistinę mokyklą “Lietuvos vaikai” ir sako, kad be kūrybos neįsivaizduoja savo gyvenimo. Susipažinkime su jauna talentinga Airijos lietuvaite, kuri, labai tikimės, taps ištikima laikraščio pagalbininke ir mes dar ne kartą susitiksime skaitydami jos straipsnius.

“Kai augau Prienuose su močiute, visuomet labai patiko dainuoti pro balkono langą. Ramsčiaus, ramsčiaus į kietą medžio rėmą, o praeiviai stebėdavo, šypsodavosi. Močiutė rašydavo, kokias daineles mokėjau ir kokias dar trokštu išmokti. Darželyje užuot ėjusi pietų miego, piešdavau. Auklėtojos nepykdavo ir netgi pataikavo mano įgeidžiams, juk buvau ramus vaikas. Atėjus į pirmą klasę, jau mokėjau skaityti.

Ir daug meluodavau. Neraudonuodavau! Meluodavau, kurdavau istorijėlių taip, jog įsijausdavau ir patikėdavau jomis pati. Su geriausia drauge per pertraukas vaidindavome savo mėgstamiausią serialą ir muzikinius vaizdo klipus. Pasakodama tai tikriausiai noriu pasakyti, jog visuomet buvau kūrėja. Troškau reikšti jausmus ne kalbėjimu, o veikimu. Kam kalbėti, kai viską, ką matai ir jauti gali išreikšti dainuodama, piešdama, rašydama, vaidindama…


Į Airiją su mama atsikrausčiau būdama devynerių metų. Mokykloje buvo baisu, nes visai nekalbėjau angliškai. Tačiau mokytojai buvo malonūs, o mergaitėms patikau, nes daug piešiau ir karpiau gražias popierines snaiges, kurių išmokė močiutė. Ir nors reikėjo kiek pakovoti, palakstyti pas direktorę į kabinetą, pamažu pritapau. Mane žavėjo mano anglų mokytoja, kuri rodė tiek daug kantrybės. Klausiau jos patarimų, o ji mano pradinius rašinėlius kabindavo ant sienos prieš įeinant į jos klasę. Parodė man įdomių vaikiškų knygų, todėl kasdien “valgydavau” ‘’Blogiuko Henrio’’ serijas. Po knygą į dieną! Pussesėrė skolindavo ‘’Raganą Lilę’’, ir tą įžanginį skyrių, kuris brūkšteltas kone jos kiekvienoje knygoje, mokėjau atmintinai. Pradėjau rimuoti, o mano vaikiškas eilėraštukas apie apelsiną atsidūrė ir mažoje vietinėje knygutėje. Kalbos lipo, knygos lipo ir raidės lipo prie manęs it plunksnos prie medaus.


Manau, jog tiesiausias kelias į grožinę kūrybą prasidėjo lietuvių mokyklėlėje, dabar jau žinomą kaip ‘’Lietuvos Vaikai’’. Buvo nuostabu vėl grįžti į lietuvišką atmosferą, džiaugtis lietuviškomis raidėmis ir mokytis gramatikos subtilybių, nes tai ir priminė, kokia visgi brangi yra gimtoji kalba. Ruošdavome įvairiausius istorinius ir geografinius projektus, padėdavome rengti renginius ir šventes.

Pamenu savo pirmąją temą ir parašytą esė – kokias kaukes užsidedame ant savo veidų,kaip mes po jomis slepiamės ir kaip norime jas kada nors nusitraukti. Dabar tai skaitant pakikenu iš lėkštokų vienuolikmetės minčių, tačiau tuomet tai parašiusi labia didžiavausi savimi. Didžiavosi manimi ir mano mokytoja, kuri tikriausiai uoliausiai stūmė mane literatūros glūdumon. Taip ir įnikau į gilesnes, sunkesnes temas, kurias ir dabar esu linkusi pagvildenti.

Mokytojos raginama rašiau ir Nacionalinius Diktantus, kad nepamirščiau gramatikos. Vienais metais be galo pasisekė laimėti edukacinę kelionę Vilniuje, kai galėjau pasidžiaugti ir pasimaudyti Lietuvos kultūroje. Turėjau galimybę dalyvauti ir grožinės literatūros konkursuose, kuriuos rengė Airijos lietuvių bendruomenės, kur man sėkmingai pavyko iškovoti nugalėtojos vardą savo amžiaus grupėje net dvejus metus iš eilės.


Tačiau nemanau, jog esmė slypi lauruose. Man svarbiausia tai, kad rašyba man padėjo susiformuoti, atrasti save ir norą ieškoti savo didžiojo tikslo. Dalyvavimas lietuvių mokyklos veikloje leido man atsiskleisti, kurti, vaidinti, ypač rašant renginių scenarijus ir spektaklius mažiesiems. Nemanau, kad būčiau taip lengvai atradusi šią savo aistrą, jeigu būčiau likusi prie knygų, terminų ir rašinių anglų kalba. Manau, jog blokuočiau savo mintis ir savo tikslus, nes rašymas gimtąja kalba padeda atskleisti būtent šiuos mano sluoksnius. Ir ne tik.
Įsidrąsinusi pradėjau eiliuoti. Kartais netgi drąsiai pasvajoju išleisti knygą.

Savo rašymu aš trokštu priversti skaitytojus susimąstyti apie patirtus jausmus, galbūt atidengti iš apnuoginti tai, ko jie dažnai patys nedrįsta parodyti ar pasakyti, ar paprasčiausiai galvoja, kad visuomenė to nesupras. Įkvėpimo tikriausiai semiuosi iš aplinkinių. Iš jų jausmų, veiksmų, bei įvairiausių filmų ar muzikos, ypač iš senesnių laikų.
Mano kūrybos augimo liudytoja yra lietuvių kalbos mokytoja Edita. Visuomeninių tikslų įkvėpėja – Beata Tiškevič. O inspiracijos bei kūrybos pasaulio deivė – Jurga Ivanauskaitė.
Džiaugiuosi, jog vis dar kuriu. Kuriu ir grodama, ir vaidindama, ir piešdama ir keliaudama, kuriu ir bendraudama su žmonėmis, ontaktuodama su jų darbais ir įsiklausydama į jų troškimus. Kuriu bendraudama su Pasauliu. Kurti man reiškia – būti”.