Kunigo Egidijaus Arnašiaus pamokslas: Kupinas Šventosios Dvasios Jėzus grįžo nuo Jordano, ir Dvasia jį vedžiojo po dykumą  keturiasdešimt dienų, ir jis buvo velnio gundomas (Lk 4, 1-2)

Gavėnios metą pradėjome Pelenų Trečiadieniu, kaip gyvu ženklu ir simboliu žmogaus būties trapumo ir nuodėmingumo, kuris suvaldomas tik atgaila, pasninku ir malda. Todėl neatsitiktinai pirmojo Gavėnios sekmadienio Evangelija pasakoja apie mūsų Išganytojo gundymą dykumoje lengva duonos ir pasaulio karalysčių, bei magijos ir stebuklų gausa. Piktoji dvasia, prisiartinusi prie Išganytojo, dykumoje visas keturiasdešimt dienų bus nuolat per žingsnį nuo Atpirkėjo iki pat Golgotos viršūnės ir atpirkimo valandos.

Pasaulinė istorija žino daugybę atvejų ir pavyzdžių, kaip šio pasaulio išminčiai yra susigrūmę su piktosios dvasios kerais ir apgaulingais pažadais, kurie niekuomet nepriveda prie gero to, kuris jais lengvai susižavi ir patiki.

Štai ankstyvosios modernios anglų kalbos poetas ir rašytojas Christopher Marlowe dar 1588 m. parašo pjesę teatrui  “Tragiška daktaro Fausto istorija”. Vėliau šią temą dar labiau išvysto vokiečių rašytojas ir poetas Johann Wolfgang Von Goethe XIX amž. pr. Ankstyvame šios legendos pasakojime yra teigiama, kad dr. Faustas nusisuko nuo Dievo, nusprendęs verčiau vadintis ne teologijos daktaru, bet medicinos daktaru. Kitas šio sprendimo žingsnis buvo velniškos pagalbos paieška per juodąją magiją, kurios dėka išeitų į susitikimą su pačiu Mefistofeliu. Ši piktoji dvasia yra tik tarpininkas tarp dr. Fausto ir Liuciferio pasirašant mirtiną sutartį: jis gauna dar 24 gyvenimo metus , per kuriuos jo asmeniniu sekretoriumi bus pats Mefistofelis. Jo patariamas ir su jo „pagalba“ išdarinės visokius stebuklus. Deja, vėliau ar anksčiau pasibaigus šiam laikotarpiui jo kūnas ir siela priklausys velniui ir atiteks pragaro jėgoms. Šitokią sutartį dr. Faustas drąsiai pasirašo net savo krauju. Mefistofelio melas ir netikri apžavai iš tiesų tik trukdė ilgus metus dr. Faustui pasiekti tai, ko jis manė pasieksiąs sudaręs sutartį su piktąja dvasia. Dr. Faustas bandė atšaukti savo sutartį, bet piktoji dvasia šiuo klausimu nenorėjo nieko girdėti. Galop šitaip dr. Faustas praranda savo sielą –ją užvaldo piktoji dvasia ir jis amžinai pasmerkiamas pragaro kančioms.

Gavėnia kviečia mus mokytis iš Jėzaus atsakymų piktajai dvasiai: „Žmogus gyvas ne viena duona“ (Lk 4,4); „Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk“ (Lk 4, 8) „Negundyk Viešpaties, savo Dievo!“ (Lk 4, 12) ir primena, kuo gali baigtis „nekaltas flirtas“ su demoniškomis šio pasaulio jėgomis.

 Lietuvių katalikų misijos Airijoje kapelionas, kunigas Egidijus Arnašius 

 

Parašykite komentarą