Kunigas Egidijus Arnašius: „Niekada nepaliaukite svajoję ir gyvenimas bus lyg pasaka“

Lietuvių katalikų misijos Airijoje kapeliono, kunigo Egidijaus Arnašiaus pristatyti Airijos lietuviams nereikia – dauguma tautiečių reguliariai eina į jo sekmadienines, Šv. Andriejaus bažnyčioje, Dubline, aukojamas mišias, kiti užsuka susitarti dėl vedybų ar krikštynų apeigų, dar kiti sunkią minutę ieško jo pagalbos, yra ir tokių, kurie pažįstą mūsų kunigą iš daugybės renginių, kuriuose jis ne tik pats dalyvauja, bet yra ir ne vieną renginį suorganizavęs ar pasiūlęs kokią originalią idėją…

  Neseniai atšventėte savo penkiasdešimties metų jubiliejų. Ką Jums reiškia ši sukaktis? Gal galėtumėte su laikraščio „Lietuvis“ skaitytojais pasidalinti įsimintiniausiais savo gyvenimo momentais, įvykiais ir papasakoti apie ateities planus, darbus, perspektyvas?

– Pati sukaktis man yra tik skaičius. Vieniems tai gyvenimo pusiaukelė, kitiems gyvenimo kelionės zenito aukštuma, o man tik priminimas, kad laikas bėga negailestingai greitai. Todėl prisimindamas vieno išminčiaus užrašą ant jo kapo drįstu tą sakyti sau ir kitiems: „Žmonės, skubėkite daryti gera“. Įsimintiniausias mano gyvenimo momentas ir įvykis yra sulaukta mūsų tėvynės laisvė ir nepriklausomybė. Apie tai svajojo ištisos kartos, laisvės kovotojai sudėjo ant tėvynės laisvės aukuro savo gyvenimus ir svajones. O man lyg nelemtam ir paprastam žmogui buvo lemta išvysti naujos Lietuvos prisikėlimą ir atgimimą. Tai didžiausia Dievo dovana man ir, manau, visai mūsų tautai.

E. Arnašių jubiliejaus proga sveikina Lietuvos ambasada Airijoje

Kas dėl ateities planų, tai čia gal labiausiai tiktų šis juokelis:“ Norite prajuokinti Dievą, papasakokite jam savo planus“.

Visi mes ateiname iš vaikytės – mūsų žiniomis, beveik prieš pat Jūsų gimtadienį Jus pasiekė labai skaudi žinia – netekote savo tėvelio, o prieš beveik šešetą metų mirė ir Jūsų mama. Kaip Jūs juos atsimenate ir ką iš jų gavote? Ar turite brolių, seserų, kaip susiklostė jų gyvenimo kelias ir kaip palaikote ryšius?

– Užaugau tikinčioje šeimoje. Mano tėvai buvo paprasti Žemaitijos krašto žmonės, tačiau labai darbštūs ir dievobaimingi. Pastebėjau, kad mano tėvai turėjo pomėgį, kuris lydėjo daugelį pasaulio šviesuolių ir ilgaamžių, – sodininkystę. Tuo užsiiminėjo ir Izaokas Niutonas (1643-1727) ir bent vienas iš taip vadinamų bitlų seras Paul McCartney. Vaikystėje nemėgau eiti ir į bažnyčią, ir į sodo darbus. Tačiau šiandien dažnai tik pasvajoju, o kad galėčiau turėti bent mažą sodo sklypelį ir purenti žemę, o kad turėčiau draugą ūkininką, gyvenantį netoliese, kaip gera būtų vasarą savaitgaliui nuvykus pas bičiulį pašienauti…koks tai dvasinis ir fizinis sveikatos neišsenkamas šaltinis!!! Tai nepalyginama su jokiomis treniruoklių salėmis ir tariama uždarų patalpų prakaito kvapo nauda. Tėvų išmintis buvo paprasta, o vieną iš gyvenimo laimės ir ilgaamžystės formulių galiu atskleisti ir jums: neskubėkime praturtėti greitai. Neskubėkime būti pirmi. Niekam nieko nepavydėkime. Rečiau dairykimės į kitus, o dažniau į save. Viskam savo laikas. Svarbiausia gyventi pagal sąžinę ir Dievo įsakymus.

Šeimoje mes buvom trys broliai ir dvi seserys. Visi namuose muzikavome skirtingais instrumentais. Visi muzikinę klausą paveldėjome iš mamytės. Visi, Ačiū Dievui, laimingai gyvena Lietuvoje, tik aš vienas toks, kaip mane mama vadindavo „išmetulis“…tai reiškia likimo išmestas toli nuo tėvynės Lietuvos.

E. Arnašių muzika lydi visą gyvenimą

Augote sovietmečio laikais, kuomet visuotinai buvo garbinamos ne Dievo skelbiamos vertybės, o visai kiti dalykai  – koks buvo Jūsų tėvų, o ir Jūsų paties santykis su religija?

– Namuose visada kabėjo kryžius ir kiti šventi paveikslai. Kai namus aplankydavo mokytojai, tuo metu tai buvo blogo skonio (blogo auklėjimo) ženklas. Mūsų klasė visada atsilikdavo socialistiniame lenktyniavime tarp klasių dėka manęs ir dar keletos bendraminčių. Nuo mažų dienų iki pat žalios jaunystės kiekvieną vakarą kartu su tėčiu kalbėdavau vakaro poterius. Atsititiktinai, ar ne, bet pakviestas gatvėje patarnauti šv. mišioms netikėtai sau pačiam radau savo vietą gyvenime iš pirmo vakaro.

Papasakokite apie tai, kaip atėjote į kunigystę, kokius mokslus baigėte, kur buvote paskirtas ir kokie buvo pirmieji kunigavimo metai? 

– Kaip minėjau, atsitiktinai, būdamas 12 metų, tapau bažnyčios patarnautoju. Sutikau savo gyvenimo kelyje nuostabiai pasišventusius kunigus, klebonus. Jų pavyzdys uždegė manyje norą sekti Kristumi ir tarnauti Bažnyčiai. Baigiau Telšių Kunigų Seminariją ir pirmus ketverius metus tarnavau Mažeikių parapijos sielovadoje, kaip klebono pagalbininkas. Buvau Mažeikių M. Račkausko gimnazijos kapelionas, tai patys brangiausi ir įsimintiniausi mano kunigystės metai, praleisti kartu su gimnazijos mokytojais ir jaunais gimnazistais. Visi buvome pilni svajonių ir tikėjimo Lietuvos šviesia ateitimi. Tuo metu gimnazistai dar nesvajodavo po gimnazijos baigimo krautis lagaminus ir bėgti lauk iš Lietuvos.

Skaitėme, kad nustebote ir netgi nepatikėjote, kad esate paskirtas į misijas Australijoje. Kelinti tai buvo metai ir kaip Jus ten sutiko vietos lietuviai, vietinė bendruomenė ir kaip ilgai ten buvote?

– Tai buvo 2000 m. vasara. Vyskupo a.a. Antano Vaičiaus netikėtu man pačiam skyrimu išvykau pas Melburno, Australijos, lietuvius. Ten sutikau kitą Lietuvos dalį, nesužalotą ir neįbaugintą sovietmečio tamsos. Kai mano a.a. mama aplankė mane Australijoje ir susitiko su vietos lietuviais, ji taip juos nupasakojo: „tokius lietuvius pamenu tik Smetonos laikais Lietuvoje: laisvus, linksmus ir darbščius“. Nors ir kokia miela ta Australijos žemė ir saulė, bet tėvynės ir artimųjų trauka nugalėjo. Po trejų metų grįžau į Žemaitiją.

Kaip ir kada sužinojote, kad vyksite į misijas Airijoje ir kaip Jūs sutikote šią žinią?

E. Arnašių 50-ojo gimtadienio proga pasveikino Airijos lietuviai

– Reikia pasakyti, kad dar būnant Australijoje kartais aplankydavo mintis, kaip norėtųsi tarnauti Airijos lietuvių sielovadoje. O tai reiškia, mielas skaitytojau, svajonės pildosi! Niekada nepaliaukite svajoję ir gyvenimas bus lyg pasaka. Taigi, grįžus į Lietuvą ir jau klebonaujant mažame Žemaitijos kaimelyje prie Telšių, vyskupas Jonas Boruta užsiminė, kad reikia kunigo užsienio lietuvių sielovadoje. Ir taip netrukus išsirutuliavo Airijos vardas mano ateities vynuogyne, kuriame stoviu ir po šiai dienai. Tiesa, mane kai kurie kunigai gąsdino, kad Airijoje bus sunku. Atseit, čia nėra senos lietuvių emigracijos, o naujai atvykusiems „tarybukams“ Dievas ir Bažnyčia mažai rūpi. Bet aš pats pasakęs vyskupui, kad vykčiau tarnauti užsienio lietuviams, jokiu būdu nedrįsau sustoti pusiaukelėje ir gręžiotis atgalios. Iki pat šiol nesigailiu dėl savo apsisprendimo.

Kaip Jus sutiko Airijos lietuviai ir kuo mes skiriamės nuo Australijoje gyvenančių lietuvių?

– Didžiausias skirtumas tarp mūsų ir kitų pasaulio kampelių kur gausiai gyvena lietuviai yra tas, kad mes neturime senos išeivių grupės su savo patirtimi ir sukauptais lietuvybės turtais: lietuvių namais, mokyklomis ir bažnyčiomis. Tačiau čia yra ir pliusų – viską pradėjome nuo švaraus balto lapo.  Kad šiandien mes esame Airijos lietuviai, tai tik dėka mūsų pačių veiklos ir pastangų.

E. Arnašius ir Airijos lietuvių bendruomenės atstovai

Ar per Jūsų buvimo Airijoje metus išaugo Airijos lietuvių skaičius, kurie vis dažniau ir dažniau ateina į Jūsų aukojamas mišias, ieškodami Dievo žodžio ir užtarimo ir ar pasikeitė pati bendruomenė?

– Pastebiu nemažėjantį srautą išeivijos iš Lietuvos. Tai kelia rūpestį Lietuvos ateitimi. Tie, kurie lanko lietuviškas šv. mišias Dubline ir visoje Airijoje, yra daugmaž tie patys, bet matau kartu ir naujų veidų. Skaudžiausia matyti atvykstančias vienišas mamas su mažais vaikais ir ieškančias naujo gyvenimo pradmenų svetimoje šalyje. Tada skaudžiai susimąstai, kodėl Lietuvoje, kurioje nėra nei karo, nei stichinių nelaimių, visiems neužtenka vietos po saule?

Viename iš renginių girdėjome Jus profesionaliai dainuojant ir grojant gitara. Kokį Jūs turite ryšį su muzika? 

– Tai mano mamos nuopelnas. Jai rūpėjo, kad visi vaikai namuose muzikuotų, augtų visapusiškais žmonėmis. Kodėl šiandien tiek daug pastebime jaunuose žmonėse siaurakaktiškumo ir rūpinimosi tik savo reikalais? Šiandien retas Airijos lietuviukas lanko muzikos ir meno mokyklas, tapybos studijas ir šokių kolektyvus. Žmogus, įsmeigęs akis tik į išmanias programas, yra nedovanotinai nuskurdinamas ir suprastinamas. Kaip sakoma, nuo prasto iki paprasto skiria tik vienas žingsnis. Tačiau iš tiesų skirtumas yra begalinis. Šiandien tiek fizinė, tiek ir dvasinė jaunimo sveikata yra gana prasta, apie tai skambina pavojaus varpais ne tik kunigai, bet ir gydytojai bei visuomenės sveikatos specialistai.

E. Arnašius renginyje „Dainuoju Lietuvą“

Jūs aktyviai dalyvaujate Airijos lietuvių bendruomenės gyvenime, daug renginių organizuojami ir Jūsų rezidencijoje Šv. Andriejaus bažnyčioje – galbūt turite kokių idėjų, planų, projektų kurių įgyvendinimui Jums reikėtų Airijos lietuvių pagalbos?

 

– Šiandienos žmogui nieko netrūksta, išskyrus dvasinio takto ir vidinės kultūros. Vieni tiki, kad tai galima išugdyti, kiti mano, kad tai ateina su žmogaus užgimimu. Visai neseniai teko skaityti apie vieną renginį Lietuvos provincijoje. Viskas pavyko gražiai. Bet nustebino, kad tas renginys įvyktų, buvo pasitelkta keletas solidžių fondų. Susimąsčiau, jei be rėmėjų neįmanoma sukurti kaimo šventės sau patiems, kas tada laukia mūsų ateityje? Manau ir tikiu, kad viską turime daryti ir įgyvendinti savo jėgomis.

Jeigu Jums būtų suteikta galimybė viską pradėti iš pradžių, ką pakeistumėte savo gyvenime?

– Apie tai esu susimąstęs ne kartą. Jaunystėje domino ir teisė, ir istorija, ir politika. Bet tuo metu būčiau turėjęs tapti komunizmo propagandos tarniuku. Man tai buvo nepriimtina. Prie tų salygų, prie kokių užaugau ir subrendau, manau, kad mano kunigystės kelio pasirinkimas buvo savaiminė išdava mano gyvenimo prasmės ieškojimų, atradimų ir, suprantama, praradimų.

Ko norėtumėte palinkėti Airijos lietuviams, laikraščio „Lietuvis“ skaitytojams?  

– Palinkėčiau visiems Airijos lietuviams drąsos, tikėjimo, vilties ir meilės tėvynei Lietuvai. Yra toks skambus šūkis Lietuvoje: „Tikime laisve“. Deja, išvykusių iš Lietuvos skaičius verčia graudžiai susimąstyti. Gali būti, kad mūsų kartos didžioji dalis jau negrįš su visu tėvynėn Lietuvon. Bet kol gyvi, turime nuolat prisiminti iš kur esame ir vardan ko gyveno mūsų tėvai ir protėviai. Todėl neužmirškime maldos. Lietuvai, kaip niekad, reikia mūsų maldos, kad Dievas ją saugotų nuo klaidų ir kitų šio pasaulio negandų ir pavojų, kurie ateina į mūsų žemę ir iš rytų, ir iš vakarų.

Dėkojame už pokalbį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *