Knyga, pakeitusi gyvenimą

Airijos lietuvių bendruomenė tikriausiai niekada nepamirš Dublino lietuvių bendruomenės pirmininkės Rasos Kochanauskaitės Raižienės jos pirmosios poezijos knygos “Nepaliki svarbiausio rytojui” pristatymo, vykusio balandžio mėnesį Lietuvos Respublikos ambasadoje Airijoje, nes nedaug kas iš mūsų turi Dievo dovaną – prabilti ir prakalbinti žmogų eilėmis. Nuoširdžios ir šiltos eilės sulaukė didelio atgarsio tarp Airijos lietuvių, o tie, kurie dar neskaitė Rasos eilių primename, kad knygą dar galima įsigyti “Lituanica” parduotuvėse – jūs ne tik patirsite didžiulį malonumą skaitydami šias eiles, atsigausite dvasia, bet ir artimiau susipažinsite su pačia Rasa, labai mielu, šiltu ir be galo nuoširdžiu žmogumi, kiekvienam surandančiu šiltą ir gerą žodį ir visada pasirengusia ateiti į pagalbą.

Liepos mėnesį mus pasiekė džiugi žinia – Rasa, viešėdama Lietuvoje, savo poezijos knygelę pristatė ir savo gimtuosiuose Kėdainiuose. Prisipažino, kad labai jaudinosi, nes ten gyvena jos artimiausi ir mylimiausi žmonės: mama, mokytojai, vaikystės draugai, ten kiekvienas kampelis jai pažįstamas, išsiilgtas, artimas ir brangus. 

Laikraštis “Lietuvis” grįžusios į Airiją Rasos paprašė pasidalinti įspūdžiais iš knygos pristatymo gimtinėje.

“Visada nepaprastas džiaugsmas apima pasiekus kažkokį tikslą ar įgyvendinus svajonę. Poezija nuo pat vaikystės buvo kartu su manimi,  tarsi ištikima draugė. Todėl pirmosios knygos ,,Nepaliki svarbiausio rytojui“’ gimimas, nebijau pripažinti – pakeitė mano gyvenimą, nuskaidrino nusistovėjusią kasdienybę visiškai kitomis spalvomis. Liepos viduryje vyko knygos pristatymas ir sutiktuvės Tėviškėje, Kėdainiuose. Jei kartais sakome, kad vyksta šventė sielai, tai šis kartas būtent toks… Esu organizavusi daugybę renginių tiek Lietuvoje, tiek Airijoje, dar daugiau kartų scenoje esu stovėjusi ir pati, tačiau šis kartas buvo nepanašus į tuos kartus… gal todėl, kad pirmą kartą salėje mačiau savo Mamą, o scenoje ,,šeimininkaujančią“ savo dukrą Jūratę…

Gal dar ir todėl, kad širdis, rodės, pamiršo plakti, kai vienas po kito sveikinimams pradėjo kilti mano buvę mokytojai, o eilėje su gėlių puokštėmis stovėjo daugiau kaip du dešimtmečius nematyti klasiokai, grupiokai, buvę kolegos, draugai – žmonės, kurių net nematydama, visada jaučiau jų palaikymą ir meilę.

Man teko laimė mokytis dviejose mokyklose – Labūnavos pagrindinėje ir Babtų vidurinėje. Besimokydama Babtuose su lietuvių kalbos mokytoja Dalia Masaitiene ir jaunųjų literatų būreliu 1988 (man buvo 16 metų) organizavome pirmą, vėliau tradicija tapusį renginį ,,Poezijos ruduo”.
Tą vakarą, per pristatymą gavau du nepaprastus kvietimus – pravesti sėkmės pamoką Labūnavos mokykloje ir buvau pakviesta, jau kaip poetė/viešnia į 30 – ąjį Poezijos rudenį – taigi spalyje skrendu namo!!!

Esu dėkinga kiekvienam, kurių dėka to vakaro niekada neužmiršiu: savo draugėms Ingai ir Nidai, smuikininkei Rūtai Žebrauskaitei, šio vakaro organizatorei Laimai Žilytei, kuri įdėjo be galo daug laiko ir pastangų, savo klasės draugei Linai Narbutaitei-Vaišvydienei, kuri sutiko skaityti mano kūrybą, Eimantui Didžbaliui, be kurio nuoširdumo ir nepaprasto balso tembro eilės nebūtų suskambėję dainomis. Ir savo mylimiausiems žmonėms – Mamai, visada palaikiusiai mane ir savo Dukrai, vakaro režisierei, organizatorei,vedančiajai Jūratei. Be jos, mano svajonė parašyti knygą ir ją išleisti į pasaulį, taip ir būtų likusi tik svajone.

Tą vakarą būdama scenoje akimis vis bėgiojau nuo veido prie veido, nuo akių prie akių… Sutikdavau pažįstamus ir ne, savus ir išsiilgtus giminių, artimųjų žvilgsnius, mačiau džiaugsmo ašaras. Negalėjau atsistebėti ten, namuose, išvydusi tiek daug buvusių ir esamų Airijos lietuvių-draugų, kolegų, netgi buvusią mokinukę Smiltę. O  kai į sceną, nešina laukų puokšte, atėjo nuostabi draugė, dabar jau dublinietė Laura Urbonavičienė su 6 mėnesių sūneliu Samueliu ir juos lydinčiu (laikinai fotoaparatą paėmusiu) vyru Antanu, emocijos paėmė viršų…

Neįmanoma įvardinti visų to vakaro akimirkų, neimanoma jų pagauti ir įamžinti, tačiau net užvėrus duris, net sugrįžus atgal į Airiją, su savim nešuosi tą atmosferą – tą ore sklaidžiusią meilę ir šilumą… ir tai jau gyvens manyje amžinai… Todėl nežinau kam iš tiesų esu labiausiai dėkinga – gyvenimui, dovanojusiam galimybę įgyvendinti svajonę, knygai, kuri kasdien dovanoja nepatirtus jausmus, laisvę, pažintis, ar vis tik žmonėms, kurie įkvepia gyventi, kurti, jausti, mylėti. Žmonėms, be kurių nebūčiau savimi“.

P.S. Rasa savo knygelių yra palikusi Kaune, Kėdainiuose, Babtuose, bet norintiems ją įsigyti geriausia būtų kreiptis į pačią autorę per Facebook‘ą.

1 atsakymas į “Knyga, pakeitusi gyvenimą”

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *