Kelionė Airijos pakrantėmis

Besaulėmis dienomis, kai užklumpa kelionių ilgesys ir nėra galimybių kur nors išvažiuoti, pasineriu į prisiminimus apie aplankytų kraštų grožį. Šįkart, vėjui besibeldžiant į langus, prieš akis iškilo lietingos Airijos vaizdai.

Leisdamasi į šią kelionę norėjau iškart nušauti du zuikius: ir pakeliauti Airijos pakrantėmis, ir aplankyti senokai čia įsikūrusią dukterėčios šeimą. Vilnius išlydėjo beveik 30 laipsnių karščiu, o lėktuvui nusileidus Belfaste, pasitiko atšiauri vėsa. Kol sūnus pildė automobilio nuomos sutartį, iš lagamino vieną po kito traukėme šiltesnius drabužius. Išskyrus kelias šiltas vasariškas dienas, šioje kelionėje mūsų įkyrūs palydovai buvo lietus ir vėjas, Atlanto pakrantėse tiesiog verčiantys iš kojų.

Nors mėgstame pabrėžti, kad lietuviu būti sunku, nes esame maža tauta, įsikūrusi galingesnių valstybių interesų kryžkelėje, bet, manau, būti airiu istorijos vingiuose buvo ne ką lengviau. Lietuviai, bent kiek susipažinę su Airijos istorija, pirmiausia pajunta „giminystę“ šiai nuolat išbandomai tautai, draskomai religinės nesantaikos, turinčiai agresyvią kaimynę, sugebėjusią daugelį metų niokoti šią salą, žeminti vietinių orumą, o visame pasaulyje byrant kolonijinei sistemai vis tiek atplėšti kąsnį teritorijos. Jei iki šiol važiuojant per dvi Airijas šis faktas neturėjo jokios įtakos, tai dabar Jungtinei Karalystei besitraukiant iš Europos Sąjungos tampa politikų galvos skausmu. Laikas parodys, ar vienos tautos neišskirs dviejų valstybių sienos.

Šiaurės Airija (Jungtinė Karalystė)

Pradėjome nuo Šiaurės Airijos. Išleisdamas iš savo svetingų namų dukterėčios vyras įspėjo, kad šiandien, liepos 12-ą, kiek galėdami vengtume miestų, jog netyčia nepatektume į kokį nors britų ir vietinio jaunimo susidūrimą.

Šiaurės Airija į Didžiosios Britanijos sudėtį buvo įtraukta po 1690 metų liepos 12-osios mūšio, kai britai nugalėjo airius ir primetė jiems savo valdymą kartu su savąja kalba ir religija. Liepos 12-ąją protestantai organizuoja iškilmingas masines eitynes, demonstruodami savo pranašumą ir pasididžiavimą bei švęsdami istorinę pergalę prieš airius, o tuo ne visi yra patenkinti. Deja, šios šventės „pasekmių“ mums nepavyko išvengti, nes kelias į numatytus objektus vedė per miestelius, turinčius vieną pagrindinę gatvę, kurioje eismas saugumo sumetimais prieš kelias valandas iki prasidedant paradui jau būdavo sustabdomas, tad teko maltis pirmyn – atgal, sugaištant daug laiko, daryti didžiulius vingius ir koreguoti suplanuotą maršrutą.

„Sostų karų“ keliais. Nuo pat pirmosios 2009 m. nufilmuotos „Sostų karų“ serijos pradėjo klestėti ne tik Šiaurės Airijos kino industrija, bet ir turizmas. Intriguojančio serialo veiksmas vyksta Vesteroso žemyne, kerinčiame nuostabiais gamtos vaizdais. Net trys ketvirtadaliai seriale rodomos kvapą gniaužiančios laukinės gamtos vaizdų nufilmuoti Šiaurės Airijoje. Turizmo agentūros net ėmė organizuoti keliones į buvusias filmavimo aikšteles, mylimų ir nekenčiamų herojų pėdsakais traukia būriai šio fantastinio serialo gerbėjų. Dar nebuvau žiūrėjusi šio filmo, to ėmiausi grįžusi iš kelionės ir turėjau didelį malonumą atpažinti: buvau čia, buvau ten… Su šviesiu pavydu galima teigti, kad šis serialas yra Šiaurės Airijos laimingas loterijos bilietas, atnešęs daugybę investicijų, sukūręs darbo vietų. Kad kino industrija yra pati geriausia reklama turistams, įsitikinau gerokai anksčiau keliaudama Škotijoje. Dan Brown detektyviniame romane „DaVinčio kodas“, pagal kurį tuoj buvo sukurtas ir meninis filmas, Roslino koplyčioje autorius „įkurdino“ šv. Gralio taurę. Kadangi daugumai patinka sensacijos ir paslaptingumas, knyga ir filmas turėjo neregėtą pasisekimą ir lyg kokia banga pažėrė pelno turizmo bendrovėms, tiems objektams, kuriuos pasauliui priminė esant šis trileris. Roslino koplyčios lankytojų skaičius padaugėjo penkis kartus. Prikimęs gidas teisinosi, jog yra priverstas kalbėti beveik be pertraukos. Kitaip tariant, į koplyčią priimama tiek lankytojų, kiek tik įmanoma. O, kad Lietuvai taip pasisektų!

Bukmedžių alėja, vadinama Tamsiosiomis gyvatvorėmis (angl. The Dark Hedges), – vienas iš 5 gražiausių pasaulyje medžių tunelių. (Įdomu, pagal ką nustato…) 18 a. Stiuartų šeima siekdama nustebinti savo svečius šiais medžiais apsodino oficialų įvažiavimą į savo valdas. Po filmo „Sostų karai“ jis tapo dažniausiai fotografuojama vieta Šiaurės Airijoje. Teko stebėti tikrą jaunuolių psichozę, kaip jie, reikšdami savo didžiulį susižavėjimą, stengėsi visaip įsiamžinti šioje Karališkojo kelio atkarpoje. Šia išties magiškai atrodančia alėja serialo veikėjai keliauja į Vesteroso šiaurę arba pietus. Kaip ir dauguma gamtos grožybių visame pasaulyje, taip ir bukmedžių alėja yra apipinta įvairiomis istorijomis. Viena iš jų porina, kad tamsiuoju paros metu čia vaidenasi Pilkoji Ledi. Kadangi buvo šviesu, be to, tokia daugybė serialo gerbėjų, aišku, mes jos nesutikome. O ir nebūtų baisu, nes, sako, ji padeda žmonėms. Sutemus, jeigu dar šviestų pilnatis, išties būtų paslaptingas reginys: išsiraičiusios viršūnėje susipynusios šimtamečių medžių šakos, išsikerojusios šaknys gali priminti paslaptingus milžinus ir įaudrinti vaizduotę.

Ballintoy prieplauka, kur taip pat filmuoti „Sostų karai“, jos nuostabios uolos man patiko labiau negu išgirtasis Milžinų kelias. Gal tiesiog todėl, kad buvo netikėta, anksčiau nebuvau skaičiusi apie šią vaizdingą vietovę, kuri traukia begalę keliautojų – apie tai liudijo nenutrūkstantis automobilių srautas ir galvos skausmas, kur pastatyti mašiną… Vaizdai išties užburiantys, galima valandų valandas vaikščioti pakrantėmis, iš kai kur netgi matyti Škotijos salos.

Reklamos nestokojo kitas mūsų lankytas objektas – kabantis virvių tiltas (Carrick-a-Rede). Maždaug trisdešimties metrų aukštyje virš uolų ir jūros kabantį tiltą, esantį netoli Ballintoy, Antrimo grafystėje, sudaro ant virvių įtaisytos medinės lentos bei virviniai turėklai. Ilgą laiką šis tiltas buvo vienintelis būdas vietiniams žvejams patekti į Carrick-a-Rede salą. Nors juo iki šiol naudojasi žvejai, šiandien čia sukinėjasi daugybė turistų, išbandančių save ant virš bedugnės besisupančių virvių. Takas vingiuoja išraiškingo grožio pakrante, kad turistai nepagailėtų pinigėlių ir pasinaudotų tilto atrakcija, vilioja reklaminiai stendai: tai tikras nervų testas, skirtas tik stiprių nervų ir aukščio nebijantiems keliautojams, drįstantiems pereiti Carrick-a-Rede tiltu.

Juokai, mūsų „beždžionių“ tiltai labiau supasi – 6 eurai ir galima pasivaikščioti šiuo dvidešimties metrų ilgio tilteliu. Norinčių gana daug, tad tenka pastovėti eilėje, o ir nusifotografuoti be kitų turistų sunkoka. Gerai, kad dauguma irgi nori įsiamžinti, todėl pakančiai sudaro sąlygas kitiems. Perėjus atsiveria nuostabus kraštovaizdis – nutolusios Rathlino ir Škotijos salos, stačios pakrantės uolos, kurios kadaise buvo pastogė valčių statytojams ir audros užkluptiems žvejams. Nemaloniai teko patirti, kad tiek Šiaurės Airijoje, tiek Airijos Respublikoje gražiausi gamtos vaizdai, jei tik įmanoma padaryti vieną priėjimą, apmokestinti.

Pirmą kelionės dieną vainikavo bene garsiausia Šiaurės Airijos vieta, 1986 m. įrašyta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, – Milžinų kelias, pavadinimą gavęs iš padavimo apie milžiną Finą Makulą, norėjusį nutiesti taką, kad jo mylimoji, gyvenanti Stafos saloje, galėtų ateiti pas jį nesušlapusi kojų…

Po kiek laiko susigaudėme, kodėl stovėjimo aikštelėje vietų yra, o pakelėse ilgiausios voros mašinų: į pakrantę žmonės traukia aplinkiniais takeliais, per ganyklas, kad išvengtų nemažo mokesčio už stovėjimo aikštelę ir įėjimą per lankytojų centrą. Toks pasivaikščiojimas turi ir savų pliusų: pakrantė vingiuota, išraižyta įvairių uolų, apipintų įdomiomis istorijomis. Štai Vargonai – iškilusių stulpų grupė, įsikomponavusi į kitas uolas, Amfiteatro įlankėlė, Milžinų Puodo Dangtis, Norų kėdė ir t. t. Ir taip takeliais aukštyn-žemyn: puiki mankštelė, yra ir kur akis paganyti. Iš aukštai žiūrint tolumoje dėmesį patraukia languotas iškyšulys, tobulos gamtos lego kaladėlės. Erozinis ledynų poveikis ledynmečiu ir Atlanto bangų mūša per tūkstantmečius sukūrė Milžinų kelią tokį, koks jis yra šiandien. Bazaltiniai stulpai vidutiniškai yra 460 mm pločio ir 1–2 m aukščio. Plačiausia tako vieta – 180 m, jis 150 m nusidriekęs į jūrą. Suskaičiuota apie 40 000 stulpų. Kartais segmentus bangos atplėšia per tarp jų esantį sprūdį, todėl Milžinų kelias dideliam pozuotojų džiaugsmui, laiptuotas. Nori – vaikščiok, nori – sėdėk.

Airija (nepriklausoma Respublika)

Kelionės įspūdžiai priklauso nuo daugelio faktorių, tačiau gamtoje vienas svarbiausiųjų yra oras. O jis, tik pradėjus keliauti po Airijos Respubliką, parodė savo charakterį. Baigėsi fantastinio serialo saulėta romantika: ją pakeitė lietus ir atšiaurus vėjas – tikra vandenyno pakrančių proza.

Kadangi keliavome pakrantėmis, tai teko kopti į gausybę kalvų. Į vienas vedė civilizuoti takai, į kitas teko ropštis vos ne keturiomis, išsimurkdant purvynuose – ir ko nepadarysi dėl noro pažvelgti iš aukštai. Įspūdingiausi buvo du uolų masyvai.

(Bus daugiau)

Parengta pagal https://www.bernardinai.lt/2018-07-28-airijos-pakrantemis/ informaciją

 

Parašykite komentarą