Kelionė Airijos pakrantėmis

Besaulėmis dienomis, kai užklumpa kelionių ilgesys ir nėra galimybių kur nors išvažiuoti, pasineriu į prisiminimus apie aplankytų kraštų grožį. Šįkart, vėjui besibeldžiant į langus, prieš akis iškilo lietingos Airijos vaizdai.

Slieveleague puikuojasi tarp 10 aukščiausių Europos pakrančių skardžių. Nors šis ties Atlanto vandenynu esantis skardis yra ne toks populiarus kaip vaizdingosios Mohero uolos, tačiau jis yra gerokai – beveik tris kartus – aukštesnis.

Įtariu, kad populiarumą šiuo atveju lemia reklama ir masinio turizmo politika. Turistiniais autobusais atvažiuoti iki Mohero uolų yra žymiai patogiau, be to, ne visiems pagyvenusiems žmonėms pavyktų gana stačiu, siauru ir ilgoku keliuku, kuriuo autobusu nepravažiuosi, ateiti iki pakrantės. Ilgai vinguriavome mašina aukštyn, o paskui galynėdamiesi su stipriu vėju, kuris, laimei, pūtė nuo vandenyno pusės, jau patys kopėme, stengdamiesi esant galimybei prisilaikyti, kad koks vėjo šuoras nenublokštų į akmenis. Džiaugėmės bent tuo, kad lipti teko pusiau civilizuotais takais. Išties čia puiku pasivaikščioti, pajausti gamtos stichiją, patirti, kad lyg ir pats tampi jos dalimi: nors esi silpnas it šapelis ir negali pasipriešinti, bet turi valią ir gali mėginti prisitaikydamas įveikti sunkumus. Kadangi iki krikščionybės šie skardžiai buvo laikomi šventa vieta, čia vingiuoja net piligrimų kelias. Gaila, juo paėjėti laiko neturėjome.

Mohero uolos tituluojamos lankomiausiu Airijos turistiniu objektu. Kaip kokie sargybiniai jos saugo 8 km pakrantės ruožą nuo vandenyno siautulio ir iškyla net į 200 metrų aukštį. Sako, kad didingas šių vietų peizažas pakeri visų čia apsilankiusiųjų širdis. Deja, šį nuostabų gamtos kūrinį paslėpė įnirtęs vėjas ir siaučianti liūtis. Už įėjimą sumokėję po 6 eurus dar bandėme kažką pamatyti, bet su Atlanto stichija nepasigalynėsi: ji mėtė mus į šonus, plėšė nuo lietaus saugančius apsiaustus, viską aplink panardino į tirštą rūką. Šiek tiek sušilti ir apdžiūti galėjome moderniame lankytojų centre, gražiai įkomponuotame į kraštovaizdį. Žole dengtas stogas, žeminę primenanti pastato konstrukcija harmoningai įsilieja į aplinką. Čia susipažinome su Mohero uolų istorija, pažiūrėjome 5 minučių nuostabų filmą su išskirtiniais vaizdais iš paukščio skrydžio. Taigi pakeliavome virtualiai.

Keliai keleliai. Atskirai reikėtų pakalbėti apie Airijos kelius. Neteko važiuoti jokiu žvyrkeliu, nors daug kur, keliaujant pakrantėmis, keliai priminė dviračių taką, kuriame negali prasilenkti du automobiliai, bet jie visi buvo asfaltuoti. Matyt, taip patogiau ir pigiau, nes Airijoje nėra šaltų žiemų. Šiltosios Golfo srovės klimatas čia švelnus, drėgnas, ištisus metus žaliuoja žolė ir gali ganytis avys. Siauresni keliai vietomis primena įvairiaspalvius koridorius, nes apsodinti žydinčiomis gyvatvorėmis, kurios, matyt, atlieka apsauginę funkciją, daug kur yra gražiai karpomos specialiomis mašinomis. Galima pavydėti vairuotojų kultūros: siauruose, dažnai vingiuotuose ir kalvotuose keliuose vieni kitus stengiasi praleisti, nesukelia jokių avarinių situacijų, per savaitę intensyvaus važiavimo nesutikome nė vieno „kelių erelio“. Atvirkščiai –  regis, čia lenktyniaujama, kas pirmas užleis kelią. O jei netyčia užsimiršęs koks iš žemyno atvykęs vairuotojas pradeda važiuoti prieš eismą (ne kairiąją kelio puse), jokių įžeidžiančių ženklų regėti neteko. Gali pamatyti nebent šypseną. Net keliai Airijoje turi romantiškų vardų. Viena iš pagrindinių Konemaros regiono įžymybių – vaizdingasis Dangaus kelias (angl. Sky Road). Keliaujant šiuo stačiu ir siauru 11 km nusidriekusiu maršrutu galima iki valios grožėtis kvapą gniaužiančiais apylinkių vaizdais. Nori nenori ausyse pradeda skambėti pasipūtėliškos K. Binkio „Vėjavaikio“ eilutės: Gulbės – kelią! / Gervės – kelią! / Debesų keliu didžiuoju / Aš važiuoju. Ir riedėjome tikrai debesų keliu, kurį paskui užgulė toks tirštas rūkas, kad tik per metrą galėjai pamatyti kitą automobilį. Taip ir plaukėme bijodami susidūrimo, apie gražius vaizdus liko tik pasvajoti.

Airiai. Keliaudami po svetimus kraštus visada norime pažinti vietinių gyventojų charakterį, gyvenimo būdą, savitumą. Nors, kaip ir prieš kiekvieną kelionę, stengiausi kuo geriau atlikti namų darbus: perskaityti knygas, pažiūrėti meninius filmus, kurių veiksmas vyksta Airijoje, šį kartą nelabai sekėsi. Iš latvės Laimos Muktupavelos romano „Pievagrybių testamentas“ apie airius piršosi slogi nuomonė – vos ne vergvaldžiai, išnaudojantys nelegalius imigrantus, gyvenančius nepavydėtinose sąlygose. Kadangi mano dukterėčiai irgi yra tekę rinkti pievagrybius, bandžiau išklausti apie tą darbą ir šeimininkus, tik jos atsiliepimuose tokios neigiamos gaidelės nepastebėjau. Lietuvės Elvyros Davainės emigrantiškų istorijų knygoje „Airija: tolima artima sala“ airių portretai jau šviesesni.

Pirmiausia bandėme spėlioti, kurie sutiktieji yra tikri airiai, o kurie – įvairūs atvykėliai. Moteriškės labiau priminė praėjusio amžiaus pradžios lietuvaičių grožio etaloną: tvirtos, drūtai sudėtos. Tokios labiau tiko ūkio darbams ir vaikams gimdyti, o aires tokias suformavo, matyt, nuolatiniai vėjai ir lietūs. Net eisena jų ryžtinga, atrodo, kad skinasi kelią į priekį. Daugiau negu kur kitur čia matyti rausvaplaukės vyrukų šukuosenos. Sako, kad tai keltų palikuonių skiriamasis ženklas. Bendrauti su airiais teko daugiau nakvynės vietose. Kadangi nuoma Airijoje gana brangi, tai užsisakėme nakvynės vietas iš anksto, daugiausia nedideliuose privačiuose nakvynės namuose. Moterys, kaip ir pas mus, šnekesnės ir labiau linkusios bendrauti, o vyrai mažakalbiai.

Nekantravome apsilankyti bare ir savo akimis išvysti, kaip linksminasi airiai. Teko skaityti, kad jie yra daugiausiai Europoje išgerianti tauta. Nors gatvėse šlitinėjančių sutikti neteko, bet jų aludės labai priminė lietuviškas. Vidury savaitės nedideliuose miestuose, pasirodo, gyvos muzikos nėra, ji tik savaitgalį. Užsukome į tris užeigas, bet užsibūti niekur nesinorėjo: daug triukšmo, rėkaujančių apgirtusių vyrų. O tų užeigų užeigėlių tikrai nemažai. Įsitaisę viename iš ramesnių barų netrukome pastebėti, kad čia užsuko ir kitose vietose matyti vyrukai. Turbūt jie taip ir vaikšto degustuodami po bokalą iš vienos aludės į kitą. Dubline savaitgalį tie barai sausakimši, lankytojai ne tik maukia alų, bet ir dainuoja kartu su muzikantais. Liaudis atsipalaiduoti ir linksmintis moka. Tik mums pritapti nepavyko.

Kalba. Deja, esu sovietmečio „produktas“, gerai mokantis tik vieną užsienio kalbą – rusų, antroji, be jokio pasirinkimo paskirta prancūzų, nors ir patiko, ir gerai mokiausi, bet nunyko kaip koks rudimentas: tik slaptose svajonėse galėjai atsidurti Paryžiuje. Taigi, nors ir nemoku kalbų, bet visada noriu išgirsti, kaip kalba vietiniai, taip, atrodo, galiu geriau suprasti tautos dvasią. Dramatiška airių tautos istorija turėjo tragiškos reikšmės ir kalbai. Laimė, kad mes, lietuviai, esame bene vienintelė tauta pasaulyje, kuri turi žodį „knygnešys“: net 40 metų trukęs lietuviško rašto draudimas ne tik nesunaikino kalbos, bet ir padarė ją vienu išsilaisvinimo iš priespaudos įrankiu. Nors pirmieji raštijos paminklai Airijoje sukurti net tūkstančiu metų anksčiau nei Lietuvoje – dar VI a., šiandien ne visi airiai moka savo gimtąją kalbą. Su anglų įsiveržimu prasidėjo ir gimtosios kalbos nykimas. Dar Elžbietos I laikais buvo išleistas įsakymas, draudžiantis anglų kilmės didikams kalbėti airiškai, o Didysis bulvių badas, per kurį daug paprastų žmonių mirė ar emigravo (ypač į JAV), sudavė lemtingą smūgį kalbai, po kurio ji jau nebeatsigavo. Daugumoje informacinių šaltinių apie XIX a. kalbos politiką Airijos mokykloje pasakojama istorija apie „gėdos pagaliuką“, kurį kabindavo airiškai prašnekusiam vaikui ant kaklo. Už kiekvieną airiškai pasakytą žodį pagaliuke buvo įrėžiama žymė, o pagaliukas perkabinamas „prasikaltusiam“ vaikui. Dienos pabaigoje ant kaklo turėjęs pagaliuką vaikas buvo išperiamas tiek kartų, kiek buvo žymių. Tėvai pateisindavo tokį žiaurų elgesį su vaikais, nes manė, kad tik anglų kalba atveria galimybę ištrūkti iš užburto skurdo rato: leisdavo emigruoti į Angliją arba JAV. Ir kaip nenusilenkti mūsų promočiučių Vargo mokyklai, įkūnytai Petro Rimšos skulptūroje: verpianti motina moko skaityti vaiką. (Įdomu, kad nors ši skulptūra sovietų buvo nugriauta 1950 m., bet jos gipsinės kopijos fragmentas visada kabėjo ant mano mokyklos – dabartinės Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos – fasado.)

Tik atkūrus nepriklausomą valstybę, buvo nutraukta nacionalinės airių kalbos diskriminacija. Nors apie 80 % gyventojų tuo metu jau nebemokėjo kalbėti airiškai, bet 1937 m. Konstitucijoje ji buvo paskelbta pirmąja valstybine Airijos kalba. Visi užrašai šalyje yra dvikalbiai, o tose provincijose, kuriose daugumą sudaro airiškai kalbantys gyventojai, – tiktai airiški. Suvokdami, kad gimtoji kalba geriausiai atskleidžia tautos dvasią, senųjų airių palikuonys vėl mokosi savo senelių kalbos. Ne tik mokyklose, bet ir aludėse. Sako, veikia net sekmadieninės mokyklėlės. Visai kaip lietuvių išeivijoje. Sutiktų airių nedrįsome klausti, ar jie moka savo protėvių kalbą, – atrodė neetiška.

Šventieji. Keliaujant po Airiją ne kartą teko skaityti arba girdėti minint dviejų garsiausių jų šventųjų – Patriko ir Kelvino – vardus. Pirmiausia šventasis Patrikas. Kodėl airiams jis toks brangus? Ogi todėl, kad skelbdamas krikščionybę iš salos išvarė gyvates. Dar juokaujama, kad airiai tiki, kad paskutinio teismo dieną juos teis ne kas kitas, kaip šv. Patrikas, kuris jiems, savaime suprantama, bus gailestingas. Gal ir todėl Šv. Patriko diena Airijoje – didžiausia šventė. Apie šv. Patriko kovą su pagonybe žinoma daugybė istorijų, su juo siejami įvairūs simboliai. Būtent šv. Patriko dėka žalias trilapis dobilas tapo Airijos simboliu: rodydamas dobilo lapą, šv. Patrikas airiams aiškino Švč. Trejybės slėpinį: Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Šventoji Dvasia yra atskiri to paties vieneto elementai, kaip ir trys atskiri, tačiau kotelio sujungti, dobilo lapeliai. Šv. Patriko pasekėjai ėmė tradiciškai įsisegti trilapį dobiliuką šventės metu. Šio šventojo pėdsakų galima rasti visoje Airijoje: jo vardu pavadintos gatvės, bažnyčios, išlikę daug vietų, kuriose jis gyveno.

Keltiškasis kryžius buvo vienas iš mano traukos objektų. Kažkodėl visada jis man atrodė baugiai paslaptingas. Aišku, matytas tik nuotraukose. Trečią kelionės dieną, važiuodami pro Drumcliffe bažnyčią, pamatėme aplink ją kapinaites ir užsukome patyrinėti kryžių iš arti, juolab sužinoję, jog čia stovi išlikęs IX a. akmeninis keltiškas kryžius su pavaizduotais bibliniais motyvais. Yra įvairių teorijų apie keltiškojo kryžiaus specifinę sandarą. Vieni teigia, kad jį sukūrė kitas Airijoje gyvenęs garsus šventasis – Kelvinas, kai atvertinėjo pagonis į krikščionybę, susiedamas krikščionybės simbolį kryžių su pagonių pasaulio simboliu – apskritimu. Kitur aiškinama, kad keltiškasis kryžius simbolizuoja žmogaus norą išspręsti gyvenimo paslaptį, keturios kryžiaus atšakos nurodo kryptį (savęs pažinimas, gamta, išmintis, dievybė), o centras – dieviškųjų energijų susidūrimą. Besigėrėdami šiais išskirtiniais kultūros paminklais netikėtai aptikome W. B. Yeats’o, anglų kalba rašiusio airių poeto ir dramaturgo, aktyviai įsitraukusio į Airijos nacionalinio ir kultūrinio atgimimo judėjimą, kapą – kuklų, niekuo neišsiskiriantį iš kitų. Nors šis Nobelio premijos laureatas mirė ir buvo palaidotas Prancūzijoje, 1948 m., vykdant poeto valią amžiams ilsėtis Benbalbino (Ben Bulben) papėdėje, čia buvo perkelti jo palaikai. Nors gimė

Dubline, šiose apylinkėse poetas dažnai leido vaikystės dienas, jų grožį įamžino savo kūryboje. Gyvendamas svetimuose miestuose nuolat jausdavo neapsakomą šių vietų ilgesį, kurį išsakė eilėse: Ten rasiu aš ramybę: pro rytmečio šydus / Ant giesmininko žiogo ji sunkiasi lašais, / Ten purpuru liepsnoja dienovidžio dangus, / Ir naktys šlama paukščių pilkais sparnais. („Inisfri ežero sala“. Vertė A. Churginas). Šalia kapinių akį patraukia didžiajam airių menininkui sukurta skulptūrinė kompozicija (aut. Jackie McKenna), įkvėpta Yeats’o poezijos. Ją sudaro 4 dalys: tikroviško dydžio tupinčio ir žvelgiančio į svajonių ir troškimų pasaulį, žmogaus skulptūra, Šviesos bokštas ir du akmeniniai suoliukai, tarsi kviečiantys niekur nebeskubėti, prisėsti ir pasvajoti šiame kerinčiame kampelyje.

Nors Airija nedidelė šalis, bet didžiuojasi šešiais Nobelio premijos laureatais, iš jų net keturi rašytojai – Bernard’as Shaw, Samuel’is Beckett’as, Seamus Heaney’is ir William’as Butler’is Yeats’as. Ne mažiau žinomi ir Oscar’as Wilde’as, James’as Joyce’as, satyrinio romano kūrėjas Jonathan’as Swift’as, siaubo knygos apie Drakulą autorius Bram’as Stoker’is ir kiti. Tarptautinę šlovę pelnyti turbūt padėjo tai, kad jie rašė angliškai, gyveno įvairiuose Europos miestuose, bendravo su įžymiais kitų šalių rašytojais. Airiai myli ir nepamiršta savo kraštą garsinusių menininkų: ne vienoje vietoje teko matyti ne tik atminimo lenteles, įprastus oficialius paminklus, bet ir neįprastus, žaismingus. Pavyzdžiui, galite prisėsti šalia ant suoliuko sėdinčio „rašytojo“, atsipūsti kartu su menininku nuo turistui būdingo lėkimo jaukiame skvere. Taip mums nutiko nuo miesto šurmulio užklydus į jaukų Merrion skverą, žaliuojantį Dublino centre. Čia, kaip ir daugelyje Europos miestų, ant žolės poilsiavo ne tik mamytės su vaikučiais, bet ir keliauninkai, išsitiesę šalia savo lagaminų. Didžiausia nuostaba, tiksliau, tikras atradimas, – parko pakrašty aptikta ekstravagantiška Oscar’o Wilde’o skulptūra.

Tokio spalvoto paminklo gal dar nebuvau mačiusi: skulptorius Denny’is Osborne’as pavaizdavo rašytoją prigulusį (šiurkštu sakyti, bet labiau tiktų – atsidrėbusį) ant didžiulio akmens su žalia rože rankoje ir ironiška šypsena veide. Ryškiai žalias švarkas su raudona apykakle ir tokios pat spalvos rankogaliais pabrėžė rašytojo išskirtinumą: jo bohemišką laikyseną, dviprasmį gyvenimo būdą, visiškai nepriimtiną XIX a. visuomenei. Skulptorius, matyt, irgi nestokojo ironijos, nes priešais O. Wilde’o paminklą galima pamatyti dar dvi skulptūras – stela su rašytojo citatomis, o jų viršuje torsai: nėščios moters ir nuogo vyro, į kurį

tarsi ir nukreiptas netradicinės orientacijos rašytojo žvilgsnis. Žinantiems O. Wilde’o biografiją šios detalės daug ką pasako. Įdomu ir tai, kad paminklas yra priešais namus, kuriuose kažkada yra gyvenęs rašytojas. Taigi nieko atsitiktinio, viskas labai apgalvota.

Apie daug žymių airių gali papasakoti garsusis Trejybės koledžas (Trinity College), arba Švenčiausios Trejybės kolegija, įkurta 1592 m. Elžbietos I vietoj augustinų vienuolyno, taip siekiant įtvirtinti protestantų tikėjimą šiame krašte. Tai yra seniausias universitetas Airijoje (čia galiu pasidžiaugti, kad mūsų Vilniaus universitetas senesnis –1579 m.!). Kolegijai priklauso iš vienuolyno laikų likę kiemai ir parkai, kuriuose labai jauku, gausu ne tik įvairių paminklų, bet ir modernių kompozicijų, studentai gali ne tik pasikalbėti ar paskaityti prisėdę ant suoliukų, bet ir pasportuoti – subtiliai dera senovė ir modernumas. Dėl laiko stokos nestojome į ilgą eilę norinčiųjų pamatyti turtingą universiteto biblioteką, kurios fondas – šeši milijonai knygų. Vertingiausia tarp jų – Keltų knyga su keturiomis Evangelijomis (angl. „The Book of Kells: Turning Darkness into Light“) ant plono pergamento. Šį rankraštį apie 800-uosius metus sukūrė airių vienuoliai.

Negalėjome aplenkti ir Nacionalinės galerijos, kurioje eksponuojami daugiausia Airijos menininkų darbai, tačiau nemažai vietos skiriama ir kitų Europos kūrėjų meno kolekcijoms. Yra ir nemažai pasaulinio garso menininkų, pavyzdžiui, El Greco, Picasso, Monet, Goya’os darbų. Tuo metu, kai lankėmės, buvo eksponuojami Leonardo da Vinci piešiniai. Kad nesusidarytų eilės ir žmonėms nereikėtų jose vargti, yra išankstinė registracija, gauni taloną su nurodytu laiku ir ateini tiesiai į parodą. Kadangi įėjimas nemokamas, muziejuose matėme daug šeimų. Džiugu, kad vaikai taip pratinami prie meno, be to, tai ir prasmingas šeimos buvimas kartu.

Pilys. Nežinau, kokiomis eilėmis airiai apdainavo savo pilių didybę, mano ausyse ne kartą keliaujant po salą skambėjo Maironio eilutės: Pelėsiais ir kerpe apaugus aukštai / Trakų štai garbinga pilis! / Jos aukštus valdovus užmigdė kapai, / O ji tebestovi dar vis. Aišku, reikėtų pakeisti pilies pavadinimą ir puikiai tiktų apibūdinti gausybę šios daug kovų patyrusios tautos pilių šlovę. O tų pilių Airijoje gausu: vienos restauruotos, kitos restauruojamos, trečių likę tik griuvėsiai ar koks bokštas.

Kašelio pilis (Rock of Cahsel) – ant kalvos stovinti tvirtovė – viena seniausių ir įspūdingiausių pilių ne tik Airijoje, bet ir Europoje. Čia jau nuo V a. gyveno Airijos karaliai. Ji buvo neįveikiama, nors ją visokiausiais būdais puolė ir plėšė. Tragiškiausi buvo 1647 m. Tais metais Kromvelio kariai apdėjo pilį durpėmis ir padegė. Žuvo visi gyventojai. Liūdesys ir skausmas, regis, ir dabar tebėra įsiskverbęs ne tik į senuosius keltiškus kryžius, bet ir į tvirtai tebestovinčio 28 metrų aukščio bokšto sienas ir kartu su vėju dejuodami porina šiurpias praeities istorijas. Lyguma atveria platų horizontą, galime paganyti akis po žaliuojančias apylinkes.

Santūri XVI a. menanti Donegalo pilis (angl. Donegal castle) visiškai atstatyta ir kviečia lankytojus ne tik pasigėrėti persiškais kilimais ir prancūziškais gobelenais, bet ir pavartyti Airijos istorijos puslapius. Mus labiau sužavėjo pasivaikščiojimas po seną parką Eske upės pakrantėmis.

Konemaros kalnuose esantis Kylemore vienuolynas labiau primena gotikinę pilį ir laikomas vienu romantiškiausių ir vaizdingiausių šalyje. Išties čia pirmiau ir buvo pilis, kaip ir kiekviena, turinti savo istoriją: XIX a. viduryje Mitchell’as ir Margaret’a Henry’iai susižavėjo šia vieta, nusipirko žemės ir pasistatė pilį. Ši vienas kitą mylinti pora susilaukė 9 vaikų ir gal būtų kaip pasakoje gyvenę ilgai ir laimingai, jei ne klastinga dizenterija, kurią Margaret’a pasigavo atostogaudama Egipte. Mylintis vyras savo tik 45 metų tesulaukusios žmonos palaikus parsigabeno namo. Šalia pilies pastatyta katedrą primenanti bažnyčia dedikuota Margaret’ai, netoliese yra mauzoliejus, kur palaidoti abu sutuoktiniai. Greta esančio ežero vandenyje mirga grakštūs bokštelių atspindžiai, o vienuolyno pastatus supa elegantiškas stropiai prižiūrimas Viktorijos laikų sodas, po kurį pasivaikščioti – vienas malonumas.Ypač mūsų akį patraukė gėlynų išdėstymas, primenantis atverstą knygą.

Savotišką atverstą knygą primena ir pati Airija: besileidžiant lėktuvui matyti įvairių žalių atspalvių kvadratai ir stačiakampiai – akmenimis ir gyvatvorėmis atriboti plotai, primenantys išmėtytus popieriaus lapus. Tokie pat padriki, įvairiomis asociacijomis susieti ir mano atsiminimai apie kelionę į nuolat žaliuojančią salą.

Parengta pagal  https://www.bernardinai.lt/2018-07-28-airijos-pakrantemis/ informaciją

Parašykite komentarą