„ Jo vardas – Jonas“ (Lk 1, 63)

Šv. Jono Krikštytojo gimimo iškilmė – tai viena iš seniausių švenčių bažnytiniame iškilmių kalendoriuje. Ankstyvosios  Bažnyčios laikotarpyje, o vėliau ir Vidurinių amžių laike tai buvo viena iš pagrindinių mūsų tikėjimo švenčių.

Visoje krikščioniškoje Europoje šios šventės išvakarių naktį ant kalvų būdavo deginami laužai.

Žmonės gausiai rinkdavosi prie laužo šviesos, nes Jėzus apie šv. Joną Krikštytoją pasakė: „ Jonas buvo degantis ir šviečiantis žiburys“ (Jn 5, 35). Šie Joninių naktį degantys laužai taip pat reiškė KRISTAUS ŠVIESOS ženklą,  kad kiekvienas žmogus yra pašauktas būti šviesa šiam pasauliui. Ugnies artumoje tai buvo tikra maldos akimirka, kad užtariant šv. Jonui Krikštytojui būtų palaiminti žmonių namai, laukai ir visi tėvynės kloniai. Visa tai lydėjo daina, šokis ir muzika.

Namai būdavo puošiami žolynais ir gėlių vainikais.

Dažnai nesusimąstome, ką reiškia Šv. Jono Krikštytojo naktį gėlių vainikėliai, paleidžiami plaukti upės vaga pasroviui. O juk tai yra ne kas kita, kaip Jėzaus Kristaus krikšto simbolis,  įvykęs Jordano upės tėkmėje.

Šv. Jonas Krikštytojas buvo labai svarbi asmenybė ankstyvajai  krikščionybei. Neveltui senoviniame imperatoriškame Didžiojo Konstantino mieste net penkiolika bažnyčių buvo atiduota Šv. Jono Krikštytojo garbei.

Lietuvių katalikų misijos Airijoje kapelionas, kunigas Egidijus Arnašius

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *