Iš meilės gimsta pasakiški tortai ir neapsakomai skanūs pyragaičiai

Labai seniai ruošiamės susitikti su Jurgita Valaitiene, apie kurios nuostabius tortus, neapsakomo skonio pyragaičius mums papasakojo žinomas Airijoje renginių vedėjas Donatas Odinas. Tiesą sakant, tada nelabai juo patikėjom, kad tortas gali būti kažkoks jau ypatingas, bet kada tuos tortus iš tikrųjų pamatėme, negalėjome savo akimis patikėti, kad žmogus iš miltų, kiaušinių ir ko dar ten reikia tortui iškepti, gali sukurti tokius stebuklus – tokių gražių tortų dar niekada nebuvom matę. Parodėm visiems pažįstamiems ir draugams, ir visi kaip vienas tvirtino, “šito daikto” negalima valgyti, juo galima tik grožėtis. Apie tai, kaip gimsta šie šedevrai, Newry kavinėje kalbamės su Jurgita.

Ji pasakoja, kad į Airiją atvyko 2005 metų rudenį ir ją iš karto pasitiko darganotas oras, su kuriuo lig šiol negalinti susigyventi. “Ir miestelis Newry, kuriame apsigyvenau ir kuriame lig šiol gyvenu, atrodė irgi labai pilkas ir niūrus. Ši nuomonė išlikusi lig šiol, bet per tiek metų jau pripratau prie šios aplinkos, kuri dar labiau sustiprina šilumos ir vasaros poreikį. Atvykusi į Airiją įsidarbinau fabrike, siūdavom lėktuvų kėdėms apmušalus, o savaitgalius skirdavau šeimai. Po kurio laiko pajutau po širdimi plakančią kitą širdutę, išėjau motinystės atostogų ir tada prasidėjo mano kulinariniai ir konditeriniai atradimai virtuvėje.

 

Ilgą laiką auginau vaikus, dirbau mama ir namų šeimininke.
Švęsdavom daug gimtadienių, o koks gimtadienis be torto? Vietinių konditerių gaminiai nelabai žavėjo, tad teko prisiminti tai, ko išmokau iš mamos. O mano mama kepdavo patį skaniausią tortą “Negriuką” – atrodo, nieko įspūdinga, bet tuo metu man tai buvo pats skaniausias tortas. Po truputį įsitraukiau į šią sritį, vis bandydavau naujus receptus, kurių ieškodavau internete, o labiausiai įstrigusius išsisaugodavau. Degustuodavom juos pasikvietę draugus į svečius ar tiesiog dovanodavau per gimtadienius. Taip ir prasidėjo mano kelionė į skanumynų pasaulį.

Tortai – tai mano hobis, tapęs mažyčiu pragyvenimo šaltiniu. O kai pakabinau skelbimą vietinėje lietuvių parduotuvėje, po truputį prasidėjo užsakymai… Bet, kaip sakoma, geriausia reklama yra ta, kuri eina iš lūpų į lūpas”.

Jurgita pasakoja, kad daugiausia jos tortai puošia mažųjų šventes. “Dekoruodama tokius tortus, įsijaučiu labiausiai, aišku, tai ir laiko atima daugiausiai, juk reikia sukurti, sugalvoti ir pagaminti daug įvairių smulkių detalių ir figūrėlių…

Idėjų semiuosi iš aplinkos, interneto, būna, kad užsakovas kreipiasi jau su konkrečiais pageidavimais. Identiškai vienodo torto niekada nepavyksta nei iškepti, nei dekoruoti. Kiekvienam tortui stengiuosi suteikti tik jam vienam būdingus bruožus, gražiai sudėlioti akcentus.

 

Net jeigu gaminu tortą pagal katalogą, vis tiek neišeina jo padaryti tokio, koks jis yra paveikslėlyje – nemoku pagaminti dviejų vienodų tortų. Torto gaminimo, kaip ir bet kokio kito darbo rezultatas, labai priklauso nuo nuotaikos. Iš tikrųjų, kai darau tortą, atsipalaiduoju, užsimirštu ir visa esybe panirstu į tą darbą”.

 

Klausiame, ar jai negaila savo darbo, juk tortą, o ypač gražų ir skanų, žmonės greitai suvalgo ir jo nelieka nei žymės? Jurgita šypsosi ir sako, kad žmonės iš tikrųjų suvalgo jos laiką. “Ne, iš tikrųjų visai negaila, man patinka, kad žmonės mėgaujasi mano gaminiais. Malonu jau vien nuo tos minties, kad tavo kūrinys papuoš kažkieno stalą, pakels nuotaiką, ypatingai tai suteikia džiaugsmo vaikams. Apskritai, aš ne tik tortus, bet ir visą maistą gaminu tik su meile – jeigu nebus įdėta meilės, bus paprasčiausiai neskanu.

Mano vaikai jau patys moka pasigaminti valgį, o jeigu kažką gaminu aš, tai darau tik iš meilės ir su meile. Apskritai, man svarbu, kad maistas ne tik gražiai atrodytų ir būtų skanus, bet ne mažiau svarbu, kad jis būtų ir gražiai patiektas. Pastaruoju metu kepu tik pagal užsakymus, nes vaikai ūgtelėjo ir turbūt jau atsivalgė mano tortų. Buvo toks laikas, kai neėmiau užsakymų, bet paskui vėl pradėjau kepti, atsirado ir nuolatinių klientų ratas.

Pasiteiraujame, ar tokioms grožybėms pagaminti reikalingas talentas, ar to tiesiog galima išmokti? Jurgita sako, kad to niekada specialiai nesimokė, tiesiog buvo jos gyvenime toks laikotarpis, kai šeimoje buvo keturi vaikai, buvo daug gimtadienių, kuriems reikėjo tortų, o iš parduotuvės nupirktas tortas niekam per daug džiaugsmo ir šiltų emocijų nekėlė. Beje, šįmet Jurgita baigė kursus Lietuvoje ir dabar turi cukrinių gėlių kepimo sertifikatą.

O įdomiausia tai, kaip sako Jurgita, kad tų kursų mokytoja buvo iš Navano. Pradėjus kalbėti apie Lietuvą, pasiteiraujame, ar negalvojanti ten grįžti? Prisipažįsta, kad jau kokių porą metų brandina šią mintį ir kai vaikai čia baigs mokyklą, greičiausiai sugrįš į namus.

Tad kol Jurgita čia, siūlome paragauti jos šedevrų ir net neabejojame, kad užsisakę vieną kartą, užsisakysite dar ir dar…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *