Iš kokonų gyvenimo

Žmonės gerieji, neskaitykit, ką čia parašiau.  Nereikia.  Ką gali parašyti žmogus, kuris neturi ką pasakyti? Kuris jau beveik nulipo nuo aktyvaus gyvenimo pjedestalo. Kuris dar retkarčiais domisi aktyviu gyvenimu, bet tik tuo, ką rodo žiniasklaida…  Na, dar ką savo kokoninėje galvelėje sumąsto…

Žiniasklaida… Gražus žodis, ar ne? Žinias skleisti. Anksčiau buvo masinės informacijos priemonės. Anų laikų priemonės – tai laikraščiai su žurnalais, radijas, televizija. Dabar jos jau internetinės – o gausumėlis jų! Kaip madų pasaulyje katės žingsniu vaikščiojančių manekenių… Feisbukas, tviteris, mesedžeris, jutjūbė… Koks šešiametis jų dar 15 kartų tiek išvardintų… Ir tokių, kur jau nebereikia mokėt ganyt juodų avių baltoje pievoje… Paspaudei mygtuką su paveiksliuku – ir tau dainuoja, šoka, kažką pasakoja… 24×7…

Nors aš dar iš tos kartos, kuri radijo pasiklauso. Ir televizorių pasižiūri.

Aš su Džeku išsidrėbėm prie televizoriaus. O kuo daugiau kokonams užsiimti…

Senoviškas televizorius, kurį turim su Džeku, rodo ne per internetą. Bet mums gerai. Kai mažesnis pasirinkimas, tai tereikia prisiminti, kurią valandą prie jo ant sofos išsidrėbti ir pailsėti nuo sėdėjimo prie kompo.  Nors dabar radijas kalba ir televizorius rodo tik apie koronavirusą, apie tai, kaip pasaulis tvarkosi su SARS-19 per Covid-19 laikus. Primena, kad reikia plautis rankas, nešioti kaukę – ne sau, bet kad kitų nežinodama neapkrėstum… Kad serga tiek ir tiek… Kad mirė tiek ir tiek… Toks procentas ligoninėj. Anoks – senelių namuose.

Bet įdomiausia, kai pranešė, kad vienas nelaimėlis, natūraliai pasimiręs nuo Kovid-19 Mulingaro ligoninėje, buvo įteiktas kitai šeimai… Ji, pasirodo, tuo pat metu irgi laukė savo lavono… Graži žinia, ar ne?

Visai kaip mano vaikystės E. Kestnerio romane “Dvynukės”. Tik ten ne lavonus, o dvi vienuose gimdymo namuose gimusias mergytes per klaidą sukeitė ir atidavė ne jų mamoms.  Va čia tai tragedija, kai paaiškėja, kad patekai ne į padorią, pasiturinčią šeimą, kur tave myli, popina, prusina ir į didįjį gyvenimą gražiai išleidžia. O įsivaizduokit, kaip jaustis kitai, kuri patenka į lūšnyną, kur visada ko nors trūksta, kur ir mokslų nelabai išeisi, kur jau nuo vaikystės pačiai dirbti reikia. Gerai, jei tėvai sutaria ir vienas kitą gerbia ir myli. O jei ne? Kur vienas kito pakęsti negali, kad vaikų krūva po kojom maišosi, valgyt prašo, drabužių ir batų nesaugo… Kurių rankos neišskleistos ir nelaukia, kol mažos kojytės tapt tapt į glėbį, kad pakeltų op op, prie širdelės priglaustų uti uti ir į ašarotą žanduką cmakt, cmakt nuramintų…

O čia – tik Mulingaro nelaimėlis… Na, nesmagu. Nors gal jis buvo pareiškęs norą atsigulti prie savo tėvų ar žmonos. Gal tikėjosi, kad jį dažnai aplankys tame užsimiršimo parke… Bet logiškai pagalvojus – visų mūsų viena baigtis. Ir dažnai atgulam taip ir ten, kaip patogiau likusiems. Dar pirmus-antrus metus kapą dažniau aplanko, o paskui vis rečiau ir rečiau… Kol galiausiai jau būtų galima ant patręšusio kryželio parašyti: “Čia ilsisi Morta savo draugaičių užmiršta”… Nes ir draugaičių nebėra. Ir nebelieka tų, kurie dar prisimena, kas po tuo kryželiu…

Juk ir aš savo tėvus lankau vis rečiau ir rečiau. Dar kasmet nuo 2001 metų. O po 2005 metų – jau tik kas antrus-trečius metus… O pernai, kad ir buvau Lietuvoj, tiksliau – tik Vilniuje, lankiau ne tėvų kapus, o brolį Santariškėse. Jis, laimė, savo kojom iš ligoninės išėjo. Dabar pasikalbam telefonu. Apie tablečių saują, kurią reikia per dieną išgerti (jam, ne man ar Džekui), apie tai, kad dar išlenda pasivaikščioti, kai oras būna geras. Kad apsuka ratą aplink savo namus ir vaikų darželį, bet jau į kitą Tuskulėnų gatvės pusę ar prie Neries neina. Jau ir į meno parodas nebevaikšto. Bet apie meną pasikalbam. Dar apie anūkus. Kad pensijos pakanka. Šiaip apie ką. Yra apie ką pasikalbėt ir pasiklausyt. Kad ir kokonuoti, susivystę, susisupę, nuo visuomenės atsiskyrę ir gyvenimą stebime pro langą.

O ten už lango gyvenimas lėtesnis, ne toks judrus. Lengvųjų mašinų beveik nėra. Mokyklinis autobusas nevažinėja. Tik traktoriai srutas į Kaslepolardą veža, o paskui grįžta. Na dar Kirnano paršiukams pašaro atveža. Ir Kirnano paršiukus kartą-du per savaitę kažkur išveža. Kaip veža – nematau, nes miegu. O kai furgonai grįžta – matau. Bet paršiukai iš jų nežviegia ir savo šnipų pro angas nekaišioja…

O šiaip – pavasaris už lango. Saulėtas, šiltas. Kurortinis. Tik įdomesnis, nes veiklos yra. Nušienaut žolę. Perkasti lysves. Ką nors pasėti. O paskui laukti. Į obelų žiedus žiūrėti. Užaugs neužaugs… Užderės neužderės… Ne bėda, jei ir neužaugs – nusipirksi teske, aldyje, lidle, londyje…

Džeko poilsis per koroną
Džeko poilsis per koroną

Yra apie ką pasikalbėti su broliu. Pusvalandžio paprastai nepakanka.

Taigi… Įdomi žinia apie Mulingaro nelaimėlį ir pasipiktinusią šeimą. Paįvairinanti monotonišką Covid-19 gyvenimą. Juk ne man taip nutiko. O iš kitos pusės – žiūrėk, kažkam dar ir paturistauti po mirties pavyko. Pamatyt, ko nebuvai matęs gyvame gyvenime. Juk ne kiekvienam taip nutinka.

Vienu žodžiu, žinia verta žiniasklaidos.

Juk žinios – ne vien apie tai, ką vyriausybės daro. Ar nedaro. Ar ne taip daro. Blogai, slapta daro. O po to pareigingi, pavyzdingi, teigiami tos pačios vyriausybės nariai ar žiniasklaidos atstovai išaiškina tokį niekadėją ir pateikia teisingumo komisijai apsvarstyti, STT išsiaiškinti, į teismą patraukti, teisingumui ir atstatyti, palaikyti … Demokratija juk. Ne kokia Putino Rusija. Ne sovietai tau 1940aisiais … Iki 1990-ųjų lietuvišką mėsą valgę, pieną gėrę, Lietuvą siaubę ir niokoję…

Bet aš gal ne apie valstybę, ne apie istoriją, o apie mus, save, gyvenančius įdomiame laikotarpyje – SARS-19 laikais…

Kažką ten žiniasklaida vasario mėnesį pasakodavo, kad kažkur toli atsirado naujas virusas. Su čiuptuvėliais kaip karūna. Kad baisus, mirtį nešantis. Žmones kaip žolę savo čiuptuvėliais pjaunantis. Ir vis artyn artyn link Europos, per Italiją į Airiją. O realiai apie tai sužinojau kovo 12 dieną, kai buvau Navane.

Pakvietė pavertėjauti mokykloje. Važiuodama pastebėjau, kad prieš ir už didesnių miestukų eismas stabdomas ir specialiai reguliuojamas. Pasirodo, kad kaip tik tą dieną mokyklas uždarė. Bet kai galų gale pusvalandį pavėlavusi susiradau tą mokyklą , dar ir vaikai ir mokytojai, ir net kai kurie tėvai ten buvo. Ne be reikalo važiuota.

O po valandos į kavinukę nuėjau kavos ir saldaus riebaus pyragaičio. Telefonu paplepėjau su drauge iš Airijos rytų. Dar su vienu airiu, kuriam padarė kataraktos operaciją. Nes ir man pasaulis kaip ir ne toks šviesus. Ir gyvenimas ne toks aiškus. Akinių krūvas turiu, burnoj va dirbtinių dantų krūvelę, bet nei akių, nei burnos funkcijos automatiškai ir patogiai neatliekamos. O čia visgi akies lėliukė. Kaip ten dirbtinis stikliukas, plastmasiukas ar kitoks daikčiukas tamsoj išsiplės, šviesoj susitrauks? Kaip ten jis pastorės, suplonės, žiūrėdamas į debesis ar sriubos lėkštę panosėj? Spalvas skiriu, skaitymui iš 4 akinių dvejus pakaitomis naudoju. Ir važinėjimui turiu, bet su jais tik televizorių žiūriu, kai subtitrus užsigeidžiu pasiskaityti. O šiaip jie mašinos stalčiuke guli. Retai kada užsidedu. Nebent naktį, kad ryškiau pakelės griovį matyčiau. Tiek klausimų dėl tokio menkniekio – 15 minučių medicininės procedūros.  O mano pašnekovas – nebūtų airis – sako: apsispręsk, ir greičiau, ir gyvenimas prašviesės, tik netempk.

Taip kavą gėriau ir šnekėjau pusantros valandos.

(Bus tęsinys)

Dalia Smelstoriūtė, 2020 metų gegužė

Titulinėje nuotraukoje – Dalia Smelstoriūtė

Parašykite komentarą