Iš kokonų gyvenimo: Kol kloji lovą

(Tęsinys, pradžia http://www.lietuvis.ie/is-kokonu-gyvenimo/)

Šiandien graži diena.  Virtuvėj prieš langą šilta, kad rodos, net kate ne taip jau bloga būti. Už lango rytų vėjas šermukšnius lanksto. Diena patalynei skalbti.

O Katei “do lampočki” žmonių Kovidas

Vakare kloju lovą ir kažkodėl aš jau ne katė, ne Dalia, o Marytė, kuri prieš 16 metų su vyru atvažiavo į Airiją su vienintele fraze: “Mi vontu vork” ir tebevorkina tame pačiame viešbutyje. O jos Jonas, nors pagal sveikatos stovį galėtų ramiai gyventi iš invalidumo pensijos, tabedraivina pienovežį tam pačiam darbdaviui. Mintyse aš esu kitos sutiktos lietuvės, lenkės, latvės viešbučiuose klojančios sunkias riebias dvigules lovas, iki blizgesio švenčiančios vonias, klozetus.

Tik aš nepavargusi. Man nugaros neskauda. Stuburas nedilgčioja. Aš – kokonas. Ne, tai Džekas – kokonas. Aš – kokonė kokonienė kokonytė.

Kas tik galvon nešauna, kai būni viena. Keisčiausios mintys viena ant kitos lipa. Gerai, kad nesipeša…

Kas tik kokonų galvelėse nesisuka….

Pirmą kartą gyvenime klojausi lovą, kai man buvo 10 metų. Tada gulėjau sanatorijoje. O buvo taip:

Kovo 8 dieną mudvi su mama atvažiavom į Kauną traukiniu ir man Kaunas nepatiko. Nes ten žmonės per balas vaikšto. O po to visą dieną su šlapiais batais būna. Padariau tokią išvadą, kai su mama, laukdama žalios šviesoforo šviesos pamačiau, kaip moteris tarp Kauno traukinių stoties ir turgelio, įlipo į balą, kad galėtų prieiti nusipirkti obuolių ar balto sūrio, nes žmonių prie turgelio buvo daugiau, ir visiems nepakako sausesnės vietos tarp pažliugusio sniego balų. Lyg Vilniuj būtų buvę kitaip… Ypač prie Halės turgaus… Ir dar anais laikais in the 1960s.

Pavasaris kvepia…

Mama mane atvežė į Kauno Panemunės vaikų kaulų tuberkuliozės sanatoriją. Teko kiek palaukti, kol slaugutės išneš lėkštes plauti į virtuvę, kol gydytojai išskubės į palatas vizituoti vaikų. Jaunas gydytojas Arlauskas, mostaguodamas per koridorių, pasisveikino su senute vyr. Gydytoja, ir nužirgčiojo tolyn. O ta senutė gydytoja, tokia panaši į vaikiškų knygučių raganas – pasišiaušusi kūtvėla su atvėpusia apatine lūpa – jam pavymui ir sako:

– Gydytojau Arlauskai, gydytojau Arlauskai…

– Taip?

– Gydytojau Arlauskai, sveikinu Jus su tarptautine moters diena ir linkiu daug laimės!

Sunepatogino jauną vyrą.

Tokia mano pirmoji diena sanatorijoj.

Paskui vieniša savaitė koridoriuj lovoj. Gal tik 3-5 dienos, bet ilgos be galo be krašto… Praskubėdavo gydytojai, seselės, praeidavo slaugutės su basonais ir maistu. Retkarčiais ateidavo auklėtoja patikrinti ar paaiškinti namų darbų. Pro stiklines duris girdėjau ir mačiau vaikus, o aš buvau kaip žirnis prie kelio priešais rentgeno kabineto duris.

Brolau, ir mes kažkam įdomūs!

Tik begalinis liūdesys ir sielvartas. Ašarodavau naktim ir dieną per miego valandą.

O paskui vieną trečioką išrašė, tėvai pasiėmė jį namo, ir aš patekau į palatą. Mūsų buvo 12 trečiokų – ir berniukai, ir mergaitės vienoje palatoje. Kai kurie vaikščiojo, o kitiems – ir man – gulintis režimas.

Po pusryčių ateidavo mokytoja su juoda lenta ir vaizdinėm priemonėm ir mokydavo mus skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Gal dar piešti ar darbelių.

Muziką vedė toks jaunas ryžas vyrukas su akordeonu. Visi dainuodavom. Jau neatsimenu ką. Gal “Tau, mano mamyte, pirmieji pirmieji žiedai”. O gal “Pust vsegda budet sonce… pust vsegda budu ja”… Ne, gal “Te visad šviečia saulė. Ir dangus būna giedras”, o jau rusiškai savo klasiokus išmokiau aš. Ir net lietuviškom raidėm išrašiau žodžius tiems, kurie norėjo. Nes aš vienintelė buvau iš Vilniaus ir mokėjau rusiškai. Na dar toks Kolka, kaunietis, bet jį paguldė pas mus po pusės metų. Jis buvo rusas, bet lietuviškai kalbėjo kaip gimtąja kalba. Gal tik lietuviškai rašydamas darė daugiau klaidų nei mes. Visi kiti buvo kas iš kur. Beveik visi iš Lietuvos kaimų, ir rusų kalba daugeliui buvo žąsų gagenimas.

Kai mane atvežė į palatą, paguldė prie Ričardo. Jis jau buvo gal metus ar pusantrų atgulėjęs ir jį greitai turėjo “statyti”. “Statyti” – tai leisti vaikščioti. Jis mane išmokė rankų abėcėlės, kad “susikalbėtume” per miego valandas, kai seselės nemato. Kai pamatydavo, seselės mums liepdavo užsidėti rankšluosčius ant akių ir ramiai gulėti, kol jos leis juos nusiimti. Taip bausdavo už sanatorijos režimo nesilaikymą. Net ir tą dieną, kai mes visi laukėme, kad po miego mus neš į kitą palatą prie televizoriaus, nes turėjo iš pačios Amerikos – AMERIKOS – transliuoti Kenedžio, kurį Dalase nušovė kažkoks Rubis, laidotuves.

Bet mus pastebėjo, ir basta – pragulėjom ne tik iki miego valandos pabaigos, bet ir per visą transliaciją. Kad ir kaip prašėm, kad būsim geri ir daugiau niekada per miego valandas rankom nemostaguosim, o “miegosim”. Tegul neneša žiūrėti multiko… Net dviejų. Bet tegul mums leidžia pamatyti tas laidotuves iš Amerikos…

Pamačiau aš tas “laidotuves”. Ir dar daugiau, bet jau Airijoje. Kai airiai minėjo Džei Ef Kei – JFK – vizito Airijoje 40-metį ar 50-metį… O gal jo gimimo ar mirties metines… Daug įvairiausių jubiliejų per gyvenimą šventi, ar prisimeni… O airiams Džonas Kenedis – nacionalinis didvyris, pakėlęs juos nuo kelių ant kojų. Savigarbos ir savo vertės jausmo išmokęs.

O tada sanatorijoje Ričardas mane dar išmokė kaip išlįsti iš “diržo”, kai mane “pririšo”. Bandžiau išlįsti pati, nes labai jau stipriai ten mane prie lovos prištabeliavo. Ir už ką? Kad seselė pamatė, kaip aš pasikėliau nuo grindų nukritusį pieštuką, persisvėrusi per lovos kraštą. O tas “diržas” – tai kaip nelabai platus rankšluostukas su 6 raiščiais prie lovos kraštų pririšti ir su dviem – už neklaužados kaklo perkryžiuoti… O jau tu ten po tuo diržu guli – net ant šono sunku pasiversti…

Apskritai, su kaulais pagrindinis gydymas buvo gulėjimas ant nugaros (dar retkarčiais galima ant pilvo) ir “tempimas”.

Sportuoti sveika – Čigongas

“Tempimas” – tai kai tau viršūgalvy, ar kojūgaly, ar ir ten ir ten, pakabindavo 1-5 kg svarsčius. Man tik 1 kg. Ir tik už vienos kojos.

Leidęs man kaip sliekui kurį laiką pasiraityti, Ričardas galiausiai manęs pririštos pasigailėjo. Parodė, kaip iš diržo išlįsti, ir net pačiai prisirišti jį prie lovos, kai mus maudydavo kartą per savaitę. Tada ir patalynę keisdavo.

Slaugutė viena, o mūsų trečiokų-ketvirtokų skyriuj per tris palatas buvo virš trisdešimt. Daugumai – gulintis režimas. Beveik visos slaugutės buvo vyresnio amžiaus, apvalainos. Kol sunešiodavo visą skyriaus patalynę į antrą aukštą, išdalindavo kiekvienam, gerokai nusiplūkdavo.

Nei ten mums ateidavo į galvą jų gailėtis ar ką, bet žinojom, kad klojantis lovą svarbiausia – gerai įtempti paklodę. Pasitiesdavom ją po savim, pasirisdami nuo vieno lovos krašto iki kito. Rankom kojom pamaskatuodami, pakišdavom iš visų kraštų po čiužiniu, gerai paklodę ištempdami. Ant paklodės tada pririšdavom diržą. Nes jį paprastai “skirdavo” ilgesniam laikui. O paskui jau vaikščiojantys palatos draugai gulintiems padėdavo apvilkti kaldras ar adijalus ir išpurtyti. Aišku, klodami lovas ir atsisėsdavome, ir atsiklaupdavome, bet stengėmės tai daryti tada, kai seselės “nemato”.

Man (ir visiems vaikams) labiau patiko per galą, o ne per “skylę” velkami užvalkalai. Ne tik kad lengviau įvilkti, bet kad jį būdavo galima apversti, nes visas sanatorinis gyvenimas vyko lovoje gulint: ir valgei, ir rašei, ir skaitei (net naktį po kaldra), ir kakutį darei, ir sportavai, ir rankšluosčiais mušeisi, vieną jų galą mazgu užrišusi… Kur jau ten trečiokui ketvirtokui – kad ir mergaitei – švariam išlikti. O čia apverti – ir švari, tvarkinga. O jei naktį šalta, išlendi iš po diržo, sulenki adijalą per pusę, susiraitai kaip kokonas ir užmiegi.

Užvalkalas su skyle nebuvo toks universalus. Bet jūs nepatikėsit: pionierių stovykloje išmokė mane vienas Šiaulių čigoniukas, kaip tuos su skyle užvalkalus vienam – ir nepurtant – ant adijalo užvilkti.

Šiaip kai augau, aš gyvenime nesu buvusi pionierių stovykloje ir labai pavydėdavau savo klasiokams, kurie per vasarą sugebėdavo prabūti net trijose įvairiose stovyklose. Kažkuriam ar kažkuriai net Giruliuose! Arteke Kryme – tai ne… Tik filmas apie Arteko stovyklą tada buvo. Toks juokingas.  Ten toks juodas juoduliukas baltutėliais dantim negriukas pionieriškai saliutuodavo: “Vsekada kotof ”. Mus su broliu per kiekvienas atostogas mama išsiųsdavo į Adutiškį pas babą ir dieduką.

Kaimas man buvo prie dūšios – laisva.

O į vaiskią sodo tylą…

Nori – į daržą žirnių įlendi, nori – knygas sau skaitai. Ar pas draugę nuleki pusei dienos paplepėt. Prie upės nueini. Į parduotuvę duonos nupirkti. Dar ir kinui 10 kapeikų bilietui duodavo. Arba butelį kur pakrūmėj susirasdavom, priduodavom parduotuvėj ir gaudavom 12 kapeikų. O kai mama atvažiuodavo, laisvė baigdavosi. Ne tai, kad neleisdavo mūsų, kur norim, bet kad reikėdavo raportuoti, kur eini, ką veiksi ir kada sugrįši…

Tuoj sugrįšiu…

Bet pionierių stovykloj nė karto nebuvau. O va pionierių vadove pionierių stovyklose buvau du kartus.  Tada, Vilniuj Nemenčinės plente, netoli vaikų plaučių tuberkuliozinės sanatorijos, kur mano brolis gulėjo beveik tuo pat metu, kaip ir aš Kaune, jau po dvidešimties metų,  in the 1980s, išmokė mane čigoniukas užvalkalą apvilkti, kol laukė mamos atvažiuojant jo pasiimti… O gal tik aplankyti ir trečiai pamainai palikti… Nelabai vaikas linksmas buvo. Panašaus amžiaus kaip aš tada sanatorijoje Kaune. Su juo dar ledų nuėjom nusipirkti į Nemenčinės plentą, suvalgėm, dar pasivaikščiojom, į 16-aukščius universiteto bendrabučius pasižvalgėm, ir tada jo mama atvažiavo su keliais jaunesniais broliukais. Už kuriuos bilieto traukiniui nereikėjo mokėti… “Pridaviau” aš jai jos vaiką…

(Bus daugiau)

Dalia Smelstoriūtė

2020 m. gegužės 20 d.

Titulinėje nuotraukoje: Autoportretas iki Covid-19 laikų

 

Parašykite komentarą