Iš kokonų gyvenimo: Kol kloji lovą

Iš kokonų gyvenimo: kol kloji lovą

(Tęsinys, pradžia http://www.lietuvis.ie/is-kokonu-gyvenimo/)

Ir dar lovą klodama prisiminiau, kaip COVID-19 karantiną įvedė, kaip per radiją prieš ir po kiekvienų žinių mokino atskirti koronavirusinį gripą nuo paprasto.  Vis save stebėjau – gal jau sergu. Net užsirašinėdavau: šiandien šaltis manęs nekrečia, temperatūros neturiu, kūno neskauda ir kvėpuoju laisvai… Nesergu, kad ir neskiepyta. Paklausinėdavau Džeką, ar jam krūtinės nespaudžia, kaktą pačiupinėdavau, ar nekarščiuoja. Kartais pakosti. O jis: nebijok, tai ne koronavirusinis kosulys, tai šlapias, su žaliais skrepliais, ne sausas. Sako, kad antra savaitė jam čia taip, kaip aš taip ilgai nepastebėjau?

Džeko darbo pertraukėlė

Dėl visa ko susiradau vitaminą C. Bus gerai. Jis skiepytas. Ir nuo gripo. Ir nuo plaučių uždegimo.

Keli Airijos radijo ir televizijos žurnalistai vienas po kito užsidarė į karantiną dvylikai dienų. Klausydavomės jų reportažų. Neaptarinėdavome. Tyliai gerdavome kavą. Vitaminą C. Arba arbatą su citrina.

Bet vieną dieną prakalbome.  Aptarėme tokią situaciją: ima ir kuris nors iš mudviejų suserga. Kaip ir kur susivystysime į kokoną? Kad kito neapkrėstume. Juk turi kuris nors likti sveikas. Vandens stiklinę, arbatos atnešti. Paklausti kaip laikais, na pakentėk truputį, rytoj bus geriau…

Mano planas buvo toks:

Aš tai eisiu kokonuotis į miegamąjį. Lova plati. Prie jos lempa. Radijuką turim. Dieną mūsų miegamasis pats jaukiausias kambarys pasaulyje: pro tris langus saulė šviečia nuo šiaurės rytų iki pietų.

Čia Dalia kokonuosis

Ir knygų prisinešiau. Lietuviškas pasakas. Ir net apie Japoniją. Ten skyrelis apie mūsų ambasadorių Egidijų Meilūną yra. Tą tai perskaičiau – kam pliatkai neįdomūs? O šiaip dar neskaičiau. Atsinešiau popieriaus rašymui, tušinukų, pieštuką, drožtuką. Pasiruošiau sirgti.

Paskui pagalvojau: aš tai moku valgyti gulėdama lovoje dar iš sanatorijos laikų. O va Džekui staliuko reikėtų. Ir atnešiau tokį žemutį iš darbo kabineto cum antro miegamojo cum paties realiausio sandėliuko sąvartyno. Užkėliau ir foteliuką – tik maišosi jis prieškambaryje… Dabar jau tvarka. Kaip bažnyčioj.

Džekas man savo mintis išsakė:

Jis kokonuosis šiomroj.

Džeko šiomra

Ten yra tualetas, virtuvikė, rašomasis stalas, jo kompiuteris, radijukas. Per kompą galės pasižiūrėti Airijos televizijos laidų. O aš jam valgyt atnešiu. Per duris paduosiu. Jis dar pasiėmė gaviskoną, jei nevirškintų. Ir vitaminą C. Aš jam pripučiamą čiužinį su kaldra atnešiau ir už lentynos palikau.

Abu suplanavom ir pasiruošėm.

Covid laikų plakatai

O pavasaris sau žydi, dūzgia, čiulba, kranksi. Kregždės pakraigėj namus lipdo. Dalia daržus kasa, kompostu tręšia. Džekas Darbo Rūmuose sau varstotą iš dviejų jau nebereikalingų rašomųjų stalų daro.

Džekas Darbo Rūmuose

Abu draugiškai ir pagal paskirtį naudojamės miegamuoju ir šiomra.

Ir vieną dieną pro šalį pravažiuoja mums pažįstamas vyrukas su dviem draugais. Sustojo. Per socialiai priimtiną atstumą visi penki gal 20 minučių šnekėjom apie gyvenimą, kas naujo miestelyje, kad apylinkėse tik mūsų kaimynas sirgo, bet dabar jau įgijo imunitetą ir nieko neužkrės. Dar apie klimato kaitą. O aš atsiverčiau dienoraščio lapą už dviejų savaičių – kaip tik darbo žmonių šventė – ir užsirašiau: “Bendravome su Pipu. Jeigu šiandien mes su Džeku dar nesusirgsim, vadinasi mes ir Pipas su draugais sveiki.”

Jau gegužės pabaiga. Mes dar nesergam.

Dienos saulėtos ir šiltos kaip vidurvasary.

Koronos žydi

Jauna mokytoja Džen, kurios tėvai Dubline ir ji negali jų lankyti, sugalvojo susirasti panašaus amžiaus senukus čia vietoj, ir juos maistu aprūpinti. Mums artimiausia maisto parduotuvė už 6 km. O dar kita, irgi artima – už 10 km. Tik į priešingą pusę. Tiek pat ir jai, jei nedaugiau. Ir nuo mūsų ji gyvena gal už 5 km, bet ji mums atveža laikraštį, pieno, duonos, katėms pašaro. Atvežusi dar pastovi, papasakoja apie savo senelę – duok, Dieve, jai dangų –  kuri 85 metų būdama gydytojo klausė, ar tik ji ne alkoholikė, nes negali užmigti be karšto viskio…

Būkite malonūs, pakantūs ir kada nors viskas grįš į senas vėžes

Jei jo neturėdavo, tikdavo brendis, džinas. Kartą jai anūkai gimimo dienos proga padovanojo gal 5 litrų talpos butelį viskio. Pabaigusi visus mažus butelaičius, ji pabandė atidaryti tą anūkų dovanotąjį. Vargo vargo, kol galų gale paskambino Džen broliui į statybas. Emergensy. Blogiau gyvenime ir būt negali. Viskio butelio atidaryt negali… Anūkas iš darbo išlėkė senelei padėti. O gydytojas jai kitokių migdomųjų neprirašė. Ir dozės nesumažino.

Vienu žodžiu, gražu Airijoje gegužės mėnesį.

Jei jau Džen gali mums laikraštį vežioti, ir net paštininkas sakė, kad kitiems senukams jis ne tik laiškus, bet ir maistą vežioja, tai kodėl Pipas su draugu negali pas mus ateiti? Jis gi tik už 1 km. Džekas jį nuo mažumės pažįsta. Jis vyras dar jaunas, toli jam iki 50-ies. Energingas. O čia pats tinkamiausias pasaulyje oras dažymui. Dažo mums Pipas su draugu šiomrą iš lauko pusės.

Belaukiant kol dažų atneš

O mes su Džeku jiems dažų atvežam.

Pirmą kartą dažų atvežiau aš. Iš Tolimesnio Kaimo. Gretimo Kaimo ūkinių prekių parduotuvė nurodymų laikosi, o Tolimesniame Kaime parduotuvė dirba.

Ekskursija į gretimą kaimą

Įsileidžia. Prie durų buteliuką su dezinfekciniu skysčiu turi. Vienas pirkėjas išeina – kitas įeina. Ir ta jų ūkinė dirba taip, kaip mano jaunystės laikais visos Lietuvos parduotuvės: pardavėjui pasakai, ko tau reikia, o jis paduoda. O antrą kartą, kai reikėjo dažų, sulaužiau Airijoje nustatytą režimą ir Džeką iš kokoninės stadijos ištraukiau į platų pasaulį už daugiau nei 2-5-6 km spindulio.

Airiškas optimizmas arba jaunam jūra iki kelių

Ach, smagu. Saulė taip maloniai šildo. Mašinoj kondicionierius įjungtas kad nesijaustume kaip pyragaičiai orkaitėj. Džekas už vairo, ir taip gražu, taip žalia ir pakelės gyvatvorės žydi. Kai Džekas veža, daug matai. Jei aš už vairo sėdėčiau, pasukčiau į šalutinį keliuką parodyti Džekui apylinkių. Aną savaitę, kai pirkau dažus,, į vieną keliuką įsukau pirmą kartą. Gražias tvakingas kapinaites su vešliais medžiais, lapus ramiai supuojančiais, ir apgriuvusią akmeninę koplytėlę pamačiau.

Bet gal geriau įsukti į kitą šalutinį keliuką ir tegul jis man pasako, ar ten prie Kirnano kiaulidės ozas ar ne ozas? Kol jis buvo mišku apaugęs, tai pakelės miškelis kaip miškelis. Bet kai iškirto tą miškelį kaip Baranausko šilelį – tokia ilga kalva palei kelią nutįsusi liko… Tai čia ozas ar ne ozas? Angliškai “esker” – geologinis ledynmečio darinys. Ilgai ten neužsibūtume, nes kvapelis nuo Kirnano kiaulidžių – ne Šanel Nomer 5. Mes tų Kirnano kiaulidžių neužuodžiam. Mes už 2 km nuo jų. Ir vėjas retai kada iš tos pusės link mūsų pučia. Mes mėgaujamės tyru kaimo oru. Karvės ir avys mums oro negadina – jos “skaniai” kvepia.

Kvepia avys ir pavasaris

Ir vėl nukrypau, klodama lovą.  Kvapus prisiminiau… Ir Hemingvėjaus romaną apie Ispanijos pilietinį karą “Kam skambina varpai”. Kur du draugai apie žuvusį draugą kalba. Ir vienas iš jų sako:

– Žinojau, kad jis žus… Kelias dienas iki mūšio nuo jo sklido stiprus baimės kvapas… Kaip vystančių gėlių, pamerktų prie karsto…

Aš pirmą kartą pamačiau lavoną, kai dar į mokyklą nėjau. Tada baba ir aš ėjom Iš Adutiškio į kaimą, nes mirė jos buvusi kaimynė. Baba ėjo tuos 6-8 kilometrus pėsčia, o aš važiavau nauju triračiu. Diena irgi buvo graži, net karšta. Retkarčiais pravažiuodavo kolūkio sunkvežimiai sukeldami dulkių kamuolius. Kartais baba sustodavo pailsėti, nes nešti ne tik mane bet ir triratį dar 60 metų nesulaukusiai moteriai turėjo būti nelengva.

O ta babos kaimynė gulėjo karste vidury kambario. Moterys retkarčiais prieidavo prie karsto nukarpyti žvakių dagčių. O aš glaudžiausi prie babos, nes bijojau jos kaimynės geltonu veidu ir balta skarute. O labiausiai bijojau karsto dangčio pastatyto prie durų.

Ir kai gulėjau sanatorijoj, mirė vienas vaikas. Vytukas.

Jis buvo ketvirtokų palatoj, nes jam jau buvo 11 metų. Ilgiau gulėję vaikai pasakojo, kad jį į sanatoriją atvežė vienerių metukų. Rado kažkur. Su kuprele. Nustatė jam tuberkuliozę ir atvežė į Kauno vaikų kaulų tuberkuliozės sanatoriją. Taip jis ir gulėjo. Vaikščiot nevaikščiojo. Pasodintas pasėdėdavo, kol nuslysdavo atgal į lovą. Rankom mojuodavo. Bet reikėjo jį valgydint. Kalbėt nekalbėjo, nors garsus leisdavo. Palatoj Vytuko lova stovėjo atskirai. Prie jos galėjai prieiti iš visų pusių. Šiaip mūsų visų lovos buvo sustumtos ir tik iš vienos pusės buvo galima prieiti. Vaistų suleisti. Valgyt paduoti. O Vytuko lova buvo vos ne per vidurį palatos.

Ir dar ten buvo  televizorius. Kai Lietuvos televizija rodydavo vaikams multikus, seselė ir slaugutė mus nunešdavo į tą palatą ir paguldydavo kartu su ketvirtokais į jų lovas. Atrodydavo, kad Vytukas net juokdavosi kartu su mumis. Sakė, kad jį mama ar teta kelis kartus buvo aplankiusi per tuos 10 metų… Vytukas… Gamtos sudarkytas besiseiliojantis sanatorijos prižiūrimas ir auginamas kūnelis. Vaikai prie jo irgi prieidavo, pakalbindavo. “Komunizmo” duodavo. “Komunizmas” – tai tėvų atvežtos gėrybės: rūkyta dešra, obuolys, mandarinas, pyrago gabalas ar saldainis.

Vieną dieną auklėtoja mums trečiokams liepė akis užsidengti rankšluosčiais. Vytukas kelias dienas daugiau ir garsiau šūkaudavo. Dažniau į tą palatą Gydytojas Arlauskas ateidavo. Net po pietų miego. O vakare ir “vyrgytoja” kelis kartus užsuko. Ilgiau gulėję vaikai sakė, kad ji sanatorijoj gyveno. Ir kad per karą ji žydų vaikus gelbėjo.  Išvežė Vytuką lovoj paklode uždengtą…

Nebijojau tada. Juk buvau su palatos draugais. Tik visiems mums labai jo gaila buvo. Žinojom, kad mirė. Paskui kažkuri seselė pasakė, kad tikrai mirė…

Mirtis visada baisi. Ypač vaikystėj. Ir kai prie Adutiškio kapų keturiolikmetis paauglys radęs kažkokį geležiuką, jį pakrapštė. O ten nuo karo užsilikusios minos būta… Ir senelė jį laidojo. Kur jo mama buvo, nežinau. Jis gyveno su senele.

Ir tada, kai paskendo kaimynų Deividukas kito kaimyno baloj – vaikišku kibiriuku gaudė buožgalviukus ir apsiklojo lieptelio lenta… Visam gyvenimui… Gal penkerių metų buvo, o karste toks ilgas ilgas, baltas baltas, lino spalvos garbanėlėm lyg dešimtmetis gulėjo. O kai pradėjom mokytis chemiją septintoj klasėj, vienas cėkas nukniaukė iš chemijos kabineto kelis reagentus po to, kai mokytoja papasakojo, iš ko parakas daromas. Ir jis pabandė namuose virtuvėj paraką pasidaryti. Tėvai darbe buvo. Jaunesnė sesutė namų darbus darė… Palaidojo tėvai abu savo vaikus… Visa C klasė ėjo į laidotuves. Aš buvau B klasėj. Nėjau. Bijojau…

Fu… Pravėriau langą – senų žmonių miegamieji rožėm nekvepia. Bet dar ir ne gėlėm prie karsto…

Kelelis tolimas, kelelis artimas…

O va vakar išsigandau… Ir ko? Ogi to savo mylimo Airijos radijo. Išgirdau , kad per radijo reportažą apie Covid-19 pasakė, kad kažkas kažkur paduos nežinau ką į teismą, jog per pandemijos laikotarpį, neleido lankyti senelių senelių namuose, į kuriuos jie savo senus tėvus jau prieš kelerius metus buvo uždarę… Į privačius… Nes ten geriau prižiūri… O neprivačių Airijoje su žiburiu reikia paieškoti… Kam senatvė maloni… Pačiam nesmagi, jei ligų turi. Ir kitam nejauku žiūrėt… O jei paslauga teikiama, kodėl ja nepasinaudot…

Išsigandau… Gal gal televizija meluoja? Ir “aktoriai” labai tikroviškai visą savaitę “vaidina” “Mayday: 24 Hours in Ireland’s Lockdown? https://www.facebook.com/watch/?v=328643014780385

Gal jau gana man to pavasario… Jau lovą paklojau.

Gal geriau apie rudenį pasiskaityti… Vienuoliktą klasę ir literatūros mokytoją Birutę Jašinskaitę prisiminti…

Balys Sruoga

Supasi, supasi lapai nubudinti,
Šnarasi, šnekasi vėjo pajudinti, –
Skleisdami gaudėsį alpstantį, liūdintį,
Supasi, supasi lapai nubudinti.

Plaukia gegužio sapnai netikėtieji,
Gal tik raudoj kaikuomet palytėtieji,
O išgodotieji, o numylėtieji,
Slenka gegužio sapnai netikėtieji…

Naujo gyvenimo gandą atnešdami,
Žemę, ir dangų, ir dulkes atmesdami,
Naujus takus per bedugnes atrasdami,
Naujo gyvenimo gandą atnešdami…

Rimk, besiplėčianti sielvarta gudinti!
Tau paslapčių amžinų nesujudinti!
Vėjo bučiuodami, vėjo pagundyti
Supasi, supasi lapai nubudinti…

Iš rinkinio „Saulė ir smiltys“, 1920 m.

(Bus daugiau)

Dalia Smelstoriūtė

2020 m. gegužės 20 d.

Titulinėje nuotraukoje: Dalia Smelstoriūtė

Parašykite komentarą