Iš kokonų gyvenimo: Kol kloji lovą

Iš kokonų gyvenimo: Kol kloji lovą

 (Tęsinys, pradžia http://www.lietuvis.ie/is-kokonu-gyvenimo/)

 Daug kas sukosi mano galvelėje, kol klojau lovą. O paskui kiti prisiminimai užplūdo…

Ko gyvenime tik nebijai… Vilko, lapės, siaubo baubo… Aš tai labiausiai bijojau gyvatės. Gyvatės nebuvau mačiusi – na nebent dėles Kamajos upely Adutišky, bet gyvatės net paveiksliuke bijojau. Versdavau knygos puslapį labai atsargiai, kad jos nepaliesčiau…

Apskritai, užaugau keistai normalioj šeimoj: kaip ir mylinčioj, bet kartu negyvenančioj. Ir niekas manęs negąsdino. Gal todėl ir nebijojau.

Net kai mama naktį užsirakindavo ir neįleisdavo tėvo. Arba kai mudu su broliu pasiėmusi, eidavo nakvoti pas savo vyresnįjį brolį, mūsų dėdę Stasį. Net kai pradėjo gyventi atskirai, nes tą vasarą, prieš mano sanatoriją, mama gavo naują butą. Tėvas liko sename, o mes visi trys išėjom į Chruščiovo dėžutę, su vonia – su VONIA ir karštu vandeniu. Kai gyvenom sename bute, vandenį atsinešdavom iš kiemo, o praustis eidavome į Tilto gatvės pirtį. Tik po dušu, nes vonios kainavo daug brangiau.  O naujame bute su broliu vonioj mirkdavom valandom. Kartais kartu. Kartais atskirai. Ir mama mėgdavo mirkti vonioje. Paprastai su ja nesimaudydavau – vietos mažai vonioj likdavo. Aš dažniausiai sėdėdavau ant klozeto ir kažką pliaukšdavau. Kartais jai nugarą patrindavau.

Svarbiausia – asmeninė higiena, mielieji. Va taip…

Net kai tėvai išsiskyrė – angliškai “separated”, o ne “divorced”, nes teismo ir turtų vaikų dalybų nebuvo – tai va, kai tėvai pradėjo gyventi atskirai, mudu su broliu gyvenome su mama, o bendraudavome ir su abiem.

Grįždami iš mokyklos, visada užsukdavome pas tėvą. Jis patikrindavo mūsų kuprines, paklausdavo, ką reikia laikyti už dantų ir baksteldavo pirštu į mano sąsiuvinį. Oi, aš ten parašiau, kad lietuvį… Arba kaip čia aš gavau 2 obuolius, jei su 4 draugais po lygiai pasidalijau 28 kolūkio sode nusiskintus obuolius; grįžusi namo jaunesniam broliukui ir sesutei daviau po obuolį, o likusius atidaviau mamai. Tai kiek obuolių aš turėjau mamai atiduoti? Lankstau, lankstau pirštus…

Paskui tėvas palydėdavo mus iki troleibusų stotelės, o jau grįžę namo, bendraudavome su mama. Kartais virtuvėj. Kartais vonioj. Televizoriaus neturėjom, tai svetainė kaip ir nereikalinga, atliekama buvo. Gal todėl mama kuriam laikui priglaudė panašaus likimo moterį – mokyklos, kurioje ji dirbo, seselę su jos mergaite. Mergaitė buvo šeštokė, aš – trečiokė. Koks ten bendravimas tarp “suaugusios, viską išmanančios” ir “mažės”. Ir man atrodydavo, kad ji nelabai kaip mokėsi, nes daug ilgiau namų darbus darydavo, nei aš. Artimesni – ir tikrai artimi – buvome mes su broliu – antroku, už mane tik pusantrų metų jaunesniu.

Ir tada jokios baimės nebuvo. Nei kad vos ne valandą tranzuodavom į Antano Vienuolio vidurinę mokyklą prie Dailės muziejaus. Troleibusu iki Gedimino aikštės. O paskui pėsti iki mokyklos. Gorkio gatve, kuria tada mašinos važinėjo į abi puses.

Relax, mielieji, relax…

Trisdešimtmečiams ir jaunesniems lietuviams turiu paaiškinti, kad Antano Vienuolio vidurinė mokykla – tai šiandieninė Jėzuitų gimnazija. Kad Dailės muziejus – tai dabartinė Vilniaus Rotušė.  Gorkio gatvė – tai Pilies, Didžioji ir iki Aušros Vartų. O “Rimi” parduotuvė – tai buvęs “Maskvos” in the 1980s, o paskutiniame XX amžiaus dešimtmetyje “Helios” kino teatras. O mano vaikystės laikais in the 1960s ten buvo tuščia vieta – kiemas ne kiemas, statybų aikštelė ne aikštelė. Šiaip ji buvo aptverta, bet pro tą vietą į mokyklą eidavom trumpindami kelią. O vakare sutemus jau eidavom “aplink” – pro Vilniaus miesto II suaugusiųjų polikliniką. Nežinau, kas toj poliklinikoj dabar. Pagūglinusi rasčiau, bet ar taip svarbu?  “Dalia, nesiblaškyk”, kaip mano brolis pasakytų…

Taigi…

Pavasaris žydi…

Gyvenom be baimės, kad užpuls, kad primuš, kad vyresni berniukai kuprinę atims ir kur nors išmes, neradę 5 ar 10 kapeikų, kurias tėvai paprastai duodavo bandelei mokyklos bufete nusipirkti. Prieš išeidama į darbą, mama mums palikdavo ne po 5 kapeikas kiekvienam, o po  sumuštinį. Nebijojom, kad valgyt nebus ko, nebijojom kalbėti su nepažįstamais suaugusiais, jei užkalbindavo. Dar ir patys arčiau prie jų glausdavomės, kai reikėdavo pereiti sankryžą. Jei nebūdavo kitų suaugusių – tai ir prie pagėrusio svyruonėlio – vis dviem drąsiau…

Tiesą pasakius, tada vaikystėje kai kurių šiuolaikinių baimių ir nebuvo. Valgyt visada kažko būdavo. Mama sriubos visai savaitei privirdavo sekmadieniais. Tėvai kai kada per užpakalį proto įkrėsdavo. Bet aš nebuvau labai pavyzdinga dukra. Jau tikrai ne apie mane angliška vaikiška dainelė “Little girls are made of nice things”. Teisybės dėlei reikėtų pridurti, kad ir broliui nelabai tiko “Little boys are made of bad things”.

Gal kad mes ne anglai. Gal kad užaugom Lietuvoj. Tada sakė “Tarybų“. Dabar – “sovietų”. Aš taip sakau angliškai ir rusiškai. O va lietuviškai – turiu pasirinkimo laisvę. Galiu sakyti ir senoviškai, ir šiuolaikiškai. Paprastai vengiu abiejų. Gal kad gali ne taip mane suprasti. Kad pradės manęs šalintis, kad iš “draugių” išmes… Kaip ” “anais laikais” iš partijos ar komajunimo. A, subtiliai lietuviškai parodys, kad esi nepageidaujama… Politiškai nekorektiška…

Taigi, vaikystės baimės…

Atsiprašau, ir vėl nukrypau. Pradėjau apie vaikystę, apie tai, kokia aš “drąsi” buvau. Bet gal reikia pasakyti, kada išmokau meluoti.

Dabar galėčiau apkalbėti ir kaltinti savo tėvus. Ogi tada, kai jie išsiskyrė ir mes su jais abiem bendraudavom. Pats šlykščiausias klausimas būdavo, kai klausdavo: “Kurį tu labiau myli?” Va tada ir meluodavau. Mamai sakydavau, kad ją, o tėvui – kad abu vienodai. O tą akimirką abiejų nekęsdavau. Na gal per stiprus tas žodis “nekęsdavau”. Bet nemylėdavau…

Nebijojau aš tada, ir mylėjau abu, kai ir į Kauno sanatoriją paguldė. Ir laukdavau, kada mane aplankys. Vieną mėnesį vienas. Kitą mėnesį kitas.

Va kokie atsiminimai vienas po kito galvoj sukosi, kai miegamajame lovą klojau. Visko po truputį ir nieko konkrečiai…

(Bus daugiau)

Dalia Smelstoriūtė

2020 m. gegužės 20 d.

 

Parašykite komentarą