Iš kokonų gyvenimo

(Tęsinys. Pradžia:  http://www.lietuvis.ie/is-kokonu-gyvenimo/,  http://www.lietuvis.ie/is-kokonu-gyvenimo-2/)

Ir ko čia kikenti 2020 metų kovo 12 dieną Airijoje, prisiminus tuščias lentynas Lietuvoje in the 1980s-1990?

Iš negandingų vakarų  audrų perkūnijų prikrauti  lingavo viruso laivai…

O dėdė Algis tada nei kikeno, nei stebėjosi, nei baisėjosi. Net ir neklausinėjo kaip gyvenam. Tiesiog, klausėsi, ką pasakojom, važinėjo po Lietuvą, lankė gimtas vietas Šiaurės Rytų Lietuvoj. Net Klaipėdoj buvo, nes teta Margarita buvo klaipėdiškė. Šišioniškė.  Susitiko su dar gyvais giminėmis, klasės ir kurso draugais. Ir koncerte, teatre buvo, ir Mokslų Akademijos bibliotekoje. Ir Gedimino aikštėj, ir Vingio parke Sąjūdžio mitingus išklausė. Ir valgė cepelinus, šaltibarščius, kiaulienos kepsnius. Negėrė nei šampano, nei tirpios kavos, nes jau vėžiu sirgo. O prieš išvažiuodamas tėvui, savo jauniausiam broliui, pasakė:

– Lietuva du kartus kultūringesnė už Lietuvą, kurią aš palikau, ir tris kartus kultūringesnė už šiandieninę Australiją…

Gal tie “du ar trys kartai” galėjo vietomis susikeisti, bet vis viena – 1988 metų tuščių lentynų, talonų kai kurioms maisto prekėms, Sąjūdžio ir Brazausko LKP Lietuva dėdei Algiui buvo kultūringesnė net už jo jaunystės Lietuvą. Jam, praėjusiam Vokietijos dipukų stovyklas, Tasmanijos druskos kasyklas, Pietų Australijos chemijos gamyklas, farmacijos firmų laboratorijas…

O čia, 2020 metų Airijoj neregėtas reiškinys airiams – ir net 30-mečiams lietuviams. Tuščios lentynos!

Koronos kasdienybė gretimame kaime

Kitą dieną kalbu su mūsų kaimyne Moryn. Pasakoju, kaip grįžau iš Navano. Juokiuosi iš tuščių lentynų Kaslepolarde.  Moryn mano krizenimas pašiurpino:

– Tai jau nejuokinga!

Ji man papasakojo, kad vakar Kelso Aldyje pardavėjai net policiją iškvietė – pirkėjai susimušė dėl duonos ir tualetinio popieriaus. O ji pati buvo Tesco parduotuvėj 6 valandą vakaro, ir žmonės vienas kitam iš rankų jau stvarstė duoną. O viena jai pažįstama dar jauna moteriškė prisikrovė pilną vežimėlį su kaupu mėsos. Moryn pasibaisėjo ir jai liepė padėti dalį mėsos atgal į lentyną – juk ir kitiems reikia!

– O ką? – sako toji. – Aš net antrą šaldytuvą Mulingare vakar nusipirkau. Dviejų durų!

Rūpestinga jauna moteriškė… Šeimą maitinti juk reikia.

O žinot, ką jai Moryn pasakė? Ogi – padėk atgal. Ne visi turi ar gali nusipirkti po antrą šaldytuvą. O mėsos ir jiems reikia. Gal net daugiau nei tau. Šiandien aš su tavimi kalbu, šiandien aš tave dar drauge laikau. Bet jei nepadėsi, sako Moryn jai, aš su tavim nustosiu kalbėti!

Pasivaikščiojimai

Lietuvoj anais laikais tiek mėsos, kiek ji paėmė, vienas žmogus iš mėsos kombinato kelnėse ar po marškiniais “nepastebėtas” negalėjo išnešti. Nors visi mikruoliai, kurie nešė iš mėsos kombinatų, per dieną greičiausiai išnešdavo daug daugiau nei ji. Ir kaimynams po pigiajai parduodavo. O už taloną kartą – du per mėnesi (jau neatsimenu, kiek dažnai) galėjai nusipirkti tik po 1 kg mėsos, gal pusę kilogramo šlapios dešros, lazdą servelato, dar kiek geltono sūrio. Ai, bet ką. Ką tada parduodavo – bulgariškus ar vengriškus daržovių konservus, moldaviškus žirnelius, nežinia kieno tirpią kavą. Gal net Alytaus šampaną… Tiesa, ir parduotuvėse būdavo visų tų taloninių gėrybių. Ir net ištaikydavai nusipirkti atstovėjusi valandą ar daugiau eilėje. Pasisekdavo. Kaip aklai vištai grūdas…

Tada žmonės Lietuvoj nevogdavo. Nors ir nepirkdavo iš “valdžios”. Tada – kombinavo, nešė, ėmė, suveikdavo, mokėjo gyventi, suktis… Kaip mūsų lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Birutė Jašinskaitė sakė:

– Dingsta iš kalbos žodis, dingsta ir reiškinys…

Dingsta ir reiškinys… Nevogdavo…

Ir statybininkai mums remontą darė. Bet mes dažų nepirkom. Jie atnešė. Gal ne žalsvų. Rožinių. Na tokius, kokiais  jie dažė ten, valdiškose statybose. O ką mes? Bus gerai. Parduotuvėj dažų tai nėr. O butas – dešimt metų nedažytas…

Ir žmonės kažkodėl nenorėdavo gyventi plytiniuose namuose, nors jie geresni, šiltesni už blokinius. Gal nujaučiat kodėl. Ogi, kad žemesni kambariai: ne 2,6 metro – 2,4. Kaip Airijoje. Bet kiek kolektyviniuose soduose namelių atsirado. Kaip grybų po lietaus šiltą rugpjūtį.

Avys savo ėriukus vedžioja upeliuko pakrantėm. Sukaria tikrai daugiau nei leista koroninėje Airijoje

Gyvenimą nugyvenau, o va jo vertinti neišmokau. Nežinau, kas gerai, o kas blogai. Ne taip, kaip Moryn.

Net kai per 2008-2011 metų krizę, lietuvius jau teisdavo ne už važinėjimą išgėrus, o už vagystes lidluose aldžiuose, už aliuminio folija išklotuose krepšiuose išneštą maistą. Dažniausiai. Nors pasitaikydavo ir vienas kitas įrankis. Ar vaikiškas niekniekiukas. Tai va, ir tada aš nežinojau, kaip vertinti. Na ką čia… Ar badu šeimai mirti?

O airiai, per XVIII-XIX amžių badmečius netekę dviejų trečdalių gyventojų, už vagystę ir melą paprastai jau ne apylinkės teismuose teisia. Apygardų. Su prisiekusiais tarėjais.

Kažkoks man nepažįstamas kokonas panašiai kaip aš galvoja: ” Nu ir laikai atėjo”…

Daug pripilstyta. Iš tuščio į kiaurą. Sakiau, neskaitykit. Laiko veltui nešvaistykit. Kaip aš Navane tada. Kai karantiną Airijoje paskelbė. Į kokonus kai kuriuos suvystė.

Irgi kokonai…

Bet Džekuliukas mano naujas drapanas pagyrė. Nors spinta lūžta nuo tų gėrybių… O nešioti neturiu ką… Gal kad anais, sovietinės jaunystės laikais ardėm nailonines puskojines, kurias iš Grąžtų gamyklos atnešdavo išnešdavo. Nes jiems Spartos fabrikas savo broką staklėms valyti atiduodavo. O siūlų mezgimui nėrimui parduotuvėse tai nebuvo. Tai va – ardėm sukombinuotas sutaupytas anų laikų atliekas gėrybes, sėdėdamos prie televizoriaus, plepėdamos virtuvėje ir mezgėmės bliuzeles. Persisiūdavom mamos per pažastis suplyšusias ar siūles prairusias sukneles…

Taigi… Ar daug sužinojot? Straipsneliukėliukas (ne)vertas žiniasklaidos dėmesio…

(Bus daugiau)

Dalia Smelstoriūtė, 2020 metų gegužė

Titulinėje nuotraukoje – Dalia Smelstoriūtė,  Kitos nuotraukos iš autorės asmeninio albumo

 

 

Parašykite komentarą