Iš kokonų gyvenimo 

(Tęsinys, pradžia: http://www.lietuvis.ie/is-kokonu-gyvenimo/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=is-kokonu-gyvenimo&fbclid=IwAR0v2hKDHwZj_41a3Jz8POe_s6kiWQzfEN7pp1lN-YNMDe17X0j6aYMou7Q)

 

 Važiuodama į Navaną dar planavau kokios baltos puošnesnės bliuzelės prie naujo kostiumo pasiieškoti. Satnavas nuvedė mane į parduotuvyną. Išleidau 100 eurų. Euriukų, kaip Lietuvoje (net ir čia) lietuviai lietuviškai sako. Nusipirkau suknelę pilką su mėlynu, nes mano visos kažkokios juodos. Vasarai nelabai tinka. Bent aš taip įsitikinusi. Ir dar įdomios melsvos spalvos gėlėtą nutįsusią bliuzę-bliuzoną.  Nes mano visos kažkokios vienspalvės, neįdomios.

Deginuosi ne su ta suknele, kur Navane pirkau (nauja dar, ne kokoniška, gaila ant žemės gulėti), bet su kita ir ne mažiau gražia

Ir keturiose parduotuvėse – kol visko neiščiupinėjau, neatsirinkau, ką matuotis, kol prieš veidrodį neišsistaipiau, savimi grožėdamasi ar kritikuodama – trys valandos iš mano dienos nuplaukė praeitin…  Kol susiradau, kur palikau mašiną, kur mokėti už parkavimą, jau ir gerokai sutemo. O toliaregius akinius – lyg tyčia – pamiršau namie. Nes dienos metu man reikėjo tik akinių nuo saulės.

Bet iš Navano išvažiavau. Tik ne į tą pusę. Į Dubliną, ne į Kelsą, į Aldį duonos, šokolado, lašišos, gal avies šlaunies, ar skandinaviško sidro. Išvažiavusi iš Dublino kelio ir atsisukusi į Navano pusę, satnavui parašiau – važiuok į Kaslepolardą, nes kai parašiau Kelsą, nurodė man satnavas per Meinutą važiuoti Dublino keliu. Vėl teko į Navaną grįžti. O iš ten jau satnavas mane nukreipė į N52 respublikinės reikšmės kelią. Bet ne pro Kelsą. Per Delviną. Atia Aldi…

N52 kelias man iš senų laikų pažįstamas, kai Džekas mane veždavosi į paskaitą, koncertą, teatrą, šiaip prasiblaškyti, filmą IFI pasižiūrėti, galerijas aplankyti, parduotuves nusiaubti, kol jis ten reikalus Dubline susitvarkydavo.

Džekas išsivedė mane prasiblaškyti ir pasižiūrėti į pavasarį – žinau, kad negalima, bet norisi

Jei tik reikėdavo būti šiaurinėje Dublino pusėje, visada važiuodavome N52 ir N3. Bet kai 2008 ar 2010 metais nutiesė M3, mes sukdavome pro Kelsą, aplenkdami Delviną. Jau ir pamiršau koks tas respublikinės reikšmės keliukas siauras ir raitytas. 100 km/val greičiu nelėksi. Nors aš tamsoj jau tik 60 km greičiu važinėju. O čia jau 40 km vėžlinau, bet dar į Gretimo Kaimo Tesco suspėjau. Ten avies šlaunų niekada nebūna. Rūkytos lašišos, sviesto paėmiau. O, kur duona – 3 m lentynos obuolių pyragais išdabintos. Katėms brangesnio pašaro paėmiau, porą butelių alaus, nes skandinaviško sidro jau nenorėjau. O ten, kur tualetinis popierius – balta balta kur dairais. Net popierinių rankšluosčių, servetėlių nėra.

Jauno kasininko klausiu:

– Badmetis?

– Rytoj duonos atveš…

Važiuoju namo paskutinius 6 km ir kvailai kikenu.  Negaliu susilaikyti. Prisimenu Lietuvą, 1988 metus Vilniuje. Sąjūdžio mitingus Gedimino aikštėje, Vingio parke. Tada, kai dėdė Algis į Lietuvą iš Australijos atvažiavo.

Išvažiavo jis iš Panevėžio į kaimą, kol vokiečiai praeis 1944 metų liepą, nes šaukiamojo amžiaus buvo. Ir dingo kaip į vandenį. 1986 metų pabaigoj gavom jo pirmą laišką. O po ilgų gražių laiškų su nuotraukomis, 1988 metų liepą jis pats su žmona Margarita atvažiavo į Lietuvą.

Ir ką pamatė?

Tuščias lentynas.

Tuštesnes nei Ambasadoriaus nuotraukoje Feisbuke. Ne tik maisto.  Pramoninių, ūkinių prekių parduotuvės… O kad lentynos neatrodytų tokios tuščios, jose būdavo sudėliotos kelių rūšių prekės. Pavyzdžiui, vienoj lentynoj išrikiuoti 3-5 metrai vienos rūšies ir spalvos bateliai. Kitose lentynose – gal 50 tokių pačių moteriškų rankinukų… Ir vis viena pusė parduotuvės buvo tuštut tuštutėlė… Ir dar kelios pardavėjos – viena už prekystalio, kita – prie kasos aparato. Maisto prekių parduotuvėj jos su baltais, kad ir nelabai švariais chalatais. Bet seselių, gydytojų chalatai buvo švarūs. Ir net pakrakmolyti.

Va ką pamatė dėdė Algis ir teta Margarita atvažiavę dviem savaitėm į Lietuvą.

Bet nesukūdo, iš bado neišpampo, kol gimines Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Pabradėje aplankė, su dar likusiais jaunystės draugais nepasimatė, neišsišnekėjo, kol artimesniems dolerinėj dovanų dolerinėj nenupirko.

Jūs nesijuokit nesijuokit.

Katinas ir korona

Anais laikais dolerinė buvo viena visoje Lietuvoje. Vilniuje, Konarskio gatvėje. Kaunas gal neturėjo. Ten buvo užsienietiškų prekių ir pardavinėjo už tikrus dolerius, markes, svarus. Gal ir už kitokią valiutą. Nežinau kodėl, man dėdė Algis nupirko japonišką siuvimo mašiną. Ją net į Airiją atsivežiau. O mano tėvui, savo broliui, gražią šiltą striukę ir tikros vilnos megztinį.

Bet čia nukrypimas… Gal palyginimui, kad buvo dviejų rūšių parduotuvės. Ir prekės. Ir ne vien tik rublis… Bet ir juodoj rinkoj pirktas doleris už 5 rusiškus rublius. Nors banke juos keisdavo kažkokiu kitu kursu. Ar už 30-70 kapeikų ar ką. Bet tikrai mažiau nei už rublį… Tik sako, buvo kažkoks užsieniui skirtas rublis, dengtas auksu, o vidaus rinkoje kursavo „popieriukai“… Bet rubliukais jų lietuviai lietuviškai Tarybų Socialistinėje Lietuvos Respublikoje nevadino. Tiesiog – rublis, ir viskas…

Bet gal aš toliau pratęsiu apie tas tuščias parduotuves. Kiek gali apie politiką malti. Pati joje nedalyvaudama.

Akmenų korona – tuščia, kaip kažkada ir dar visai neseniai buvo parduotvių lentynose….

Gal 1988-89 metais buvo tuščių parduotuvių epogėjus, bet ištuštėjo parduotuvės ne per vieną naktį. Tuštėjo jos palaipsniui jau ir anksčiau. Gal tada, kai taip vadinami talonai buvo įvesti. Gal 1981-82 metais. Gal anksčiau, bet aš kažkodėl early 1980-uosius atsimenu. Kai už talonus darbe būdavo dalinama mėsa, tirpi kava, servelatas, konservuoti žirneliai, vėliau ir kruopos, makaronai, skalbimo milteliai. Dar vėliau jau ir butelį degtinės pridėdavo. Ir imdavo juos, ypač moterys. Nes tai buvo užmokestis už darbą santechnikui, elektrikui, dažytojui. Ai, bet kam už kokį sutvarkytą vyrišką darbelį, jei savo vyro nebuvo ar turimas vyras neturėjo laiko, negalėjo ar nemokėjo sutvarkyti… Nepasakysi, kad nebuvo šito maisto parduotuvėse. Bet kažkaip iš lentynų jis po kelių valandų išgaruodavo. O po darbo eidama namo, jau tik duonos ar pieno nusipirkdavau. Dar avižinės kavos. Mėgau ir gilių kavą. Ir gruziniška arbata buvo skanesnė ir kvapesnė, nei azerbaidžianietiška.

Lentynos vis labiau ir labiau tuštėjo. O turizmas į kaimynines broliškas respublikas dažnėjo: Daugpilį, Rygą, Minską, Gardiną. O lankydamasi pas draugę Jurbarke, net Sovietską pamačiau. O jau Nemuno platumas, o jau tilto ties Sovietsku, Vidūno laikų Tilže, ilgumas. Bet jau kas padarė neišdildomą įspūdį – tai dar vokiečių prieš karą akmens trinkelėmis grįsti keliai ir gatvės.  Lygūs lygutėliai, nei duobelės, nei išvažinėtų provėžų kaip kaimo keliukuose.  Lyg nei karo nebuvo… Lyg 1941 metais vokiečių tankai į rytus, po to į vakarus, o paskui juos rusiški tankai 1944-1945 metais nevažiavo… O gal tuos tankus geležinkeliais perveždavo?..

Ką ten pirkom – neatsimenu. Aš tuo metu buvau laisva kaip vėjas ir paprastai gyvenau kažkaip neūkiškai – nuo algos iki algos. Būdavo, kad prieš atlyginimą dar iš savo draugių, auginančių vaikus, pasiskolindavau kokią trirublę. Bet kaip papildomas žmogus, greičiausiai, padėjau draugei ir jos mamai daugiau nusipirkti kokios daktariškos dešros, mėsos, cukraus, tirpios kavos, degtinės – a, maža, kas ten buvo parduotuvėj ir ko namams reikėjo…

Visus visur apsupo virusas, o gamta sau ramiai žydi, žaliuoja

O kartą vasarą, kai buvau Adutišky, atsimenu, kaip su paaugliu pusbroliuku, pasiskolinę iš kaimynų dviračius, numynėm į Pastovis – Postavus. Į Baltarusiją už 16 km. Ten buvo karinis aerodromas, ir miestelis buvo geriau aprūpinamas. Dar Pastovyse yra keli ežeriukai miesto parke. Gal geriau pasakyti, kad tie ežeriukai buvo šalia miestelio centro, ir plačios pievos aplink juos. Ir keli takeliai berželiais apsodinti. O vienas ežeriukas net tramplyną turėjo. Tikrą. Gal 3-5 metrų aukščio. Už mane tikrai 2-3 kartus aukštesnį. Pusbroliukas dar pašokinėjo nuo visų trijų aukštų, pasimaudė. Mes abu cukraus vatos, ledų pavalgėm. Sau ir kaimynei už dviratį po puslitrį grietinės, geltono sūrio, po kilogramą daktariškos dešros ir po kilogramą cukraus atvežėm.

Nors tuo metu Adutiškis, turėjęs virš tūkstančio gyventojų, buvo apylinkės ir tarybinio ūkio centras, su ambulatorija, linų fabriku, su trimis maisto prekių parduotuvėmis – ir net “restoran-stalovaja” buvo, kuriame rinkdavosi tam tikri miestelio vyrai, bet mėsos atveždavo gal du kartus per savaitę. Moterys susirinkdavo į mėsos parduotuvę, dar iki mėsą į parduotuvę atveždavo. Dalindavosi naujienomis ir smagiai juokdavosi, kol tą mėsą pardavėja priimdavo, pasverdavo, sudėliodavo į vitriną. Per kokią valandą mėsos parduotuvėj nelikdavo. Nelikdavo ir moterų. Tik pardavėja: apsišluoti ir prasivalyti. Iki kito karto. Pieno ir grietinės aplamai nepardavinėjo…

Jei reikėjo batų – važiuodavom į Minską.  Lyg pas save, Lietuvoj, savų gamyklų, susivienijimų neturėjom ir to, ko reikia sau patiems, negaminom…  važiuodavom į Daugpilį ar Rygą. Rygoj apskritai daug ko galėjai savo kasdieniniam gyvenimui nusipirkti. Ir dar skanių pyragaičių, tortų pavalgyti… Mama kartą ten kirpykloje net šukuoseną pasidarė. Sunduliavo ją ten po gaubtu.

O jau Rygos turguj… Tirpios kavos, šampano, basučių, striukių. Apskritai, ko nelabai prabangos mačiusi širdis geidė ir mažai pasaulio grožybių ir spindinčių vitrinų mačiusios akys norėjo…

Apie 1992-1994 metus gana dažnai teko važinėti į Rygą darbo reikalais, tai kelis kartus “padėjau” Lietuvos “verslininkams” pervežti tas maisto gėrybes per sieną.

Traukiniui išvažiavus iš Rygos stoties, guvių, bet pavargusių akių žemaitė, paklausė, ar vežu šampaną? Sakau, ne. Patikėjo ji man kelis butelius šampano – tiek, kiek leido persivežti per sieną. Gal dar ką… Šurmulynas bendrame traukinio vagone. Plackartu vadinamame. Dabar gal tai atitiktų C ar 3-ią klasę. Vieni gėrybes dalino. Kiti jas krovė į savo tašes.

Ir paskui – tyla. Kaip prieš audrą. Pasienis… Muitininkai kai kurias tašes patikrindavo. Kai kuriuos paprašydavo iš vagono išlipti. Su tašėmis. Tyla. O traukiniui pajudėjus visi, lyg dirigento lazdelei mostelėjus, atgydavo. Ir prasidėdavo atvirkštiniai mainai.

Šalia sėdėjęs tvarkingas jaunas (man jaunas, gal ne tau, skaitytojau) vyriškis, ramiai stebėjęs visą scena, pasakė:

– Ir aš taip pradėjau…

Išsikalbėjome kelionę iki Vilniaus trumpindami.

Aš į Rygą važiavau viršininkui vizos į Ženevą. O jis – rasti banką ir pasiskolinti 60 tūkstančių dolerių. Jei būčiau stovėjus, tai gal net būčiau pritūpusi. Tai suma sumelė!!! Įdomu, kokio lagamino reikėtų, jei taip po dolerį? Bet jam gal po 10, 50 ar net 100 dolerių bankas duotų… Net jai ir šimtinėmis klotų, vis tiek 600 banknotų gautų… Į kišenes gal nesudėsi…

Ir prisiminiau 1991-92 metų žiemą, kai su Lietuvos Hidrometeorologijos Valdybos viršininku žagtelėjome, kai atvažiavę švedai pasakė, jog pagal projekto sąlygas jau mums reikia mokėti už viešbutį ir maitinimą. Projektas dar nebaigtas, o švediški projekto pinigai jau pasibaigę. O mes juos į “Lietuvą” nuvežėme, tris vienviečius kambarius užsakėme. Viršininkas turėjo pažįstamą administratorę “Vilniaus” viešbutyje. Ten už 2 kambarius – vienvietį ir dvivietį vienai nakčiai 30 dolerių reikėjo. O valdyboje tokių pinigų nebuvo. Viršininko pavaduotojui bilietą į Kopenhagą ir dienpinigius dviem dienom išmokėjo. Ir valiutos nėra… Susimetėm savo komandiruotpinigių likučius ir pernakvojo mūsų švedai viešbutyje.

Ryte sustirusius švedus atsivežėm iš viešbučio į valdybą. Arbatos su kai kuo stipresniu jiems davėm. Ne po vieną stiklinę išgėrė, kol prakuto. Tą žiemą rusai naftą ir dujas prisuko. O gamta ar dievulis šalčio vamzdį atsuko. Dienos metu temperatūra apie minus 15-20 laipsnių laikydavosi …

Tik trisdešimt dolerių už vieną naktį. O čia – 60 tūkstančių!!! Kam tokios nesvietiškai didelės sumos reikia? Pasirodo, konteineriui su vaikiškomis suknelėmis, kuris iš Kinijos į Lietuvą plaukia. O jis jau prie Skagerako. Ryt bus Klaipėdoj. Mokėti reikia. Lietuvos bankai tokios sumos neturi. O jei ir turi – neduoda. Nepakanka garantijų. Gal nepasitiki, kad grąžins…

Viešpatėliau! Tų gražučių, rožinių, švelnios plonytėlaitės medvilnės suknyčių! Su kaspinukais nėrinukais, su gražiomis sagutėmis! Su prijuostėlėmis ir be jų! Ir raukinukais! Kaip mama pasakodavo, ko ji vaikystėje Adutiškio siuvėjos prašė:

– Pasiūkit man suknelę, kad ant kvalbonų kvalbonkytės būtų…

O čia – visas konteineris tokių suknyčių… Ar yra 3,7 milijonų Lietuvoj tiek mergyčių? Ir kur jas pirksim? Kalvarijų gatvės talkučkėj? Gal privačiose parduotuvėse, kurių jau buvo. Gal Vilniaus universalinėje? Gal Kaune? Kaunas visada garsėjo verslumu ir ekonomine uosle…

(Bus daugiau)

Dalia Smelstoriūtė, 2020 metų gegužė

Titulinėje nuotraukoje – Dalia Smelstoriūtė, kitos nuotraukos iš autorės asmeninio albumo

 

 

 

Parašykite komentarą