Thursday, 08 October 2009

„Lietuvio“ svečias – lietuvis katalikų kunigas iš Novosibirsko, tremtinių sūnus ir mūsų - Airijos lietuvių - kunigo Egidijaus Arnašiaus draugas - Viktoras Bilotas.

 


- Jūsų autobiografija nepaprasta. Gal galite trumpai papasakoti?

- Mano tėvelis (tada jam buvo tik vienuolika metų) kartu su savo tėvais – mano seneliais iš Širvintų rajono buvo ištremtas Tomsko sritį 1951 –aisiais metais operacijos „Ruduo“ metu. Sibire aš ir gimiau, baigiau mokyklą, mokiausi Krasnojarsko miškininkų mokykloje. Esu trečios kartos miškininkas (mano senelis ir tėvelis taip pat buvo miškininkai). Vėliau mokiausi Novosibirsko ir Sankt Peterburgo seminarijose. Po to vėl grįžau į Novosibirsko vyskupiją dirbti kunigu. Kai prieš metus vyskupas pasiūlė tęsti mokslus Romoje, sutikau. Šiuo metu mokausi Popiežiškajame Grigaliaus universitete bei atlieku tiriamąjį darbą, darbo pavadinimas dar ne visai aiškus, bet būtų galima jį pavadinti „Bažnyčios istorija“. Mane labai domina krikščionybė Sibire. Gal būt vėliau padirbėsiu ir ties šia tema. Tikėtina, kad po studijų Romoje galiu būti paskirtas dirbti dėstytoju Sankt Peterburgo seminarijoje, kurioje savu laiku yra palikę gilų dvasios pėdsaką tokie dvasios milžinai, kaip vyskupas Antanas Baranauskas, Maironis ir kiti iškilūs mūsų tautos dvasininkai.

- Jūs – antros kartos Sibiro lietuvis. Kaip išmokote lietuvių kalbą?

- Taip, šeimoje buvo kalbama rusiškai arba lenkiškai. Būdamas dešimties metų, 1981 metais, pirmą kartą apsilankiau Lietuvoje. Ten supratau, jog turiu išmokti savo tėvelio kalbą. Taigi, griebiausi lietuvių kalbos vadovėlių...

- Rusijoje krikščionybė nėra populiari. Papasakokite apie katalikų kunigo veiklą Novosibirske.

- Reikia pastebėti, kad pasibaigus Stalino represijoms ir trėmimams į Sibiro platybes katalikų kunigų Sibire ilgai praktiškai nebuvo. Tik apie 1992 – 1993 metus pas mus pradėjo lankytis kunigai iš įvairių šalių, buvo tarp jų ir airis - Robert Bradson.

Mano parapijoje yra apie 20 katalikiškų kaimų. Tiesa, katalikiškais juos galima pavadinti sąlygiškai, nes kai kuriuose kaimuose yra tik dvi katalikiškos šeimos. Mes lankome visus savo parapijiečius. Atstumai Sibire dideli, per dieną aplankydami du – tris kaimus, užtrunkame visą mėnesį. Parapijoje gyvena vokiečiai, lenkai, lietuviai. Dauguma priima mus labai maloniai, laukia mūsų, kiti – sakosi nepasirengę...

Daug dirbu su jaunimu. Novosibirske veikia sekmadieninė katalikiška mokyklėlė. 2006 metų vasarą kartu su lietuvių kilmės vaikais keliavome į Lietuvą.

- Papasakokite savo įspūdžius apie Romą.

- Roma – muziejus po atviru dangumi. Čia gali pamatyti pirmųjų krikščionių meną. Tiesiog širdimi pajusti visą krikščionybės istoriją. Juk tik čia savo akimis galima pamatyti pirmąjį Šv. Trejybės paveikslą, nutapytą ketvirtame amžiuje, ar pirmąjį Dievo Motinos atvaizdą, išlikusį iki mūsų dienų nuo trečiojo amžiaus laikų. Romoje yra apie keturiasdešimt bažnyčių. Mano tikslas – laisvu laiku apsilankyti jose visose, nes kiekviena iš jų unikali.

Labai turtinga universiteto biblioteka – joje yra beveik milijonas knygų. Vartydamas šešiolikto amžiaus knygas nejučia pajunti gilią pagarbą žmonijos, krikščionybės istorijai.

- O kokie įspūdžiai apie Airiją, Dubliną?

- Airija man įdomi krikščionybės prasme, kaip šalis, kurioje gyveno, tarnavo Dievui ir žmonėms bei yra palaidotas Šv. Patrikas. Turėjau įsimintiną kelionę po Airiją, kurios metu aplankiau Šv.Patriko sostą, Armagh‘o miestą Šiaurės Airijoje. Pats Dublinas taip pat įdomus. Deja, keleto dienų, kol čia viešiu, per maža jam apžiūrėti.

Susitikau su Airijos lietuviais, aukojau jiems Mišias, labai puikūs žmonės.

- Ačiū už pokalbį.

Parengė Rita Orlovičienė
Nuotrauka iš asmeninio V. Biloto albumo „Kunigas V.Bilotas aukoja Mišias Sibiro vaikų vasaros stovykloje“