Istoriškai žinoma, kad Helovynas tam tikrą dieną buvo švenčiamas senovės druidų – keltų išminčių ir kunigų. Keltai garbino gamtą, suteikdami jai antgamtiškų galių.

Keltai tikėjo, kad paskutinę senųjų metų dieną ir naktį prieš jų naujus metus mirties dievas Samhain susirenka tais metais mirusių žmonių sielas. Blogų žmonių sielos buvo pasmerktos apsigyventi gyvūnų kūnuose, o gerųjų įsikūnydavo į žmonių kūnus. Druidai tikėjo, kad bausmė už nedorą gyvenimą gali būti sušvelninta aukomis, maldomis ir dovanomis mirties dievui.

Pasak jų religijos, naujų metų išvakarėse vaiduokliai, blogio dvasios, raganos klajodavo aplinkui. Norėdami nuginti šalin blogio dvasias, kurios bijodavo ugnies, keltai ant kalvų viršūnių degindavo didžiulius laužus. Buvo tikima, kad šią naktį blogio dvasios ar nusivylę vaiduokliai gali tyčiotis iš žmonių, pasitelkdami antgamtines galias. Žmonės užsidėdavo groteskiškas kaukes, imituodami, kad yra persekiojami blogio dvasių ir šokdavo aplink laužus.

Žinoma, Samhain šventė nebuvo unikali - daugybė tautų visame pasaulyje mini laiką, kai mirusieji grįžta pabūti gyvųjų draugijoje.

Tačiau visgi daugiausia šiuolaikinio Helovyno ištakų pėdsakų randama senovės druidų ir jų žiemos šventės spalio 31-ąją praktikoje.

Kad Helovynas susijęs su senoviškomis pagonių tradicijomis, mažai stebina. Senovės Britanijoje ir Airijoje keltai, švęsdami spalio 31-ąją (vasaros pabaigą), tikėjo, kad mirusiųjų sielos tądien grįžta aplankyti savo namų, o aplink siaučia vaiduokliai, raganos ir pan. Tai buvo metas, kai žyniai šaukdavosi antgamtinių jėgų.

Ši šventė pasauliniu mastu nebuvo plačiai minima iki XX a. – iki tol Helovynas nacionaline švente tebuvo pripažinta Airijoje.

„Džeko žibintas“