Pernai atsisveikinęs su Vokietijos krantais, virš bangų plūduriavo mažas, melsvas laivelis. Virš denio pleveno iškelta „Draugystės tilto“ vėliava, orą virpino skambi lietuviška daina. O kur toliau? Gal į apelsinais ir vynuogėmis apsikarsčiusią Ispaniją? O gal į Big Ben‘o laikrodžio dūžius skaičiuojančią Angliją?

 

Šį kartą laivelis sustojo prie žaliosios Airijos krantų. Čia, netoli Dublino, liepos 1-3 dienomis įvyko jau septintas kasmetinis Europos lituanistinių mokyklų festivalis „Draugystės tiltas“. Renginio organizatoriai, Airijos lietuvių bendruomenė ir Dublino lituanistinė mokykla „4 vėjai“, pakvietė Airijos ir kitų Europos šalių lietuvius neabejingus lietuviškam švietimui ir kultūrai į kalnuose paskendusią Kippure Estate sodybą, kur ir vyko šis, jau tradiciniu tapęs, lietuvaičių sąskrydis.

Liepos 1-ąją dieną, penktadienį, pasitikus ir pavalgydinus atvykusius, renginio šeimininkai sukvietė visus į salę, kur prasidėjo šventinis festivalio atidarymas. Susirinkusius pasveikino ir geros nuotaikos viso renginio metu palinkėjo iš Lietuvos atvykęs Užsienio reikalų ministerijos, Užsienio lietuvių departamento direktorius Arvydas Daunoravičius. Po jo kalbėjęs Lietuvos ambasadorius Airijoje Vidmantas Purlys nuoširdžiai pasidžiaugė tokia lietuvišką žodį puoselėjančių susirinkusių tautiečių gausa, o jų susirinko virš 180 dalyvių.

Po oficialių kalbų ir sveikinimų save pristatė įvairių Airijoje veikiančių lituanistinių mokyklų atstovai. Publika negailėjo skambių aplodismentų Dublino „4 vėjų“, Cork‘o „Bangos“, Cavano „Gintarėlio“, Carrickmacross‘o „Saulės zuikučių“ ir Monaghan‘o mokyklų moksleiviams bei mokytojams. Didelių ovacijų sulaukė ir užjūrio svečiai, Londono „Švyturiuko“ lituanistinės mokyklos delegacija, kurios net 32 dalyviai, vadovaujami direktorės Nijolės Jankauskienės, svečiams parodė ištisą koncertinę programą. Susirinkusius taip pat pasveikino ir apie save papasakojo Oslo (Norvegija) „Gintaro“ mokyklos, Reikjaviko (Islandija) lietuvių kalbos mokyklėlės bei JAV lietuvių bendruomenės Švietimo tarybos atstovai.

Viso vakaro metu vyravo puiki nuotaika, netilo aplodismentai, veidus puošė šiltos šypsenos. Pasibaigus šiai daliai, niekas neskubėjo skirstytis. Vaikai ir jaunimas pasiliko pašokti salėje surengtoje diskotekoje, o suaugę sugužėjo į šalimais esantį barą, kur putojo alus, grojo gyva muzika, ir neoficialioje aplinkoje betarpiškai buvo statomi nauji draugystės tiltai.

Saulutei užriedėjus į dangų ir pasiuntus šiltus rytmetinius spindulius į žemę, nauja diena prasidėjo rytine mankšta. Po pusryčių dalyviai išsiskirstė: mokytojai sugužėjo išklausyti kvalifikacijos kėlimo seminaro, kurį vedė Šiaulių Universiteto docentė Nijolė Bražienė, tėveliai nuskubėjo į paskaitą - diskusiją vaikų tautiškumo išsaugojimo klausimais, o vaikai išbandė sodyboje įrengtas sportines rungtis. 

Po pietų vaikus pasimokyti aktorinio meistriškumo sukvietė Vilniaus scenos ir estetikos mokyklos grupė, vadovaujama Gedimino Zujaus, kur jie bendromis jėgomis paruošė ir vakare pristatė naują muzikinį vaidinimą - interpretaciją tautosakos motyvais. Erdve scenoje dalijosi ir Dublino lietuviškas teatras „Alternatyva Alternatyvai“, parodęs spalvingą spektaklį mažiems ir dideliems „Giliai jūroje“.

Vakarą vėl pratęsė šokiai, gyva muzika, lietuviško teatro aktoriai pristatė nuotaikingą programėlę, pralinksminusią visus svečius, o lietuviškos dainos, dainuojamos ištvermingiausių dalyvių, netilo iki pat paryčių.

Išaušus sekmadieniui, po rytinių Šv. Mišių, Airijos lietuvių bendruomenės pirmininkas Arūnas Teišerskis sukvietė visus į iškilmingai neoficialų uždarymą. Padėkos žodis buvo tartas visiems dalyviams bei renginio rėmėjams: prekybos tinklui „Lituanica“, Lietuvos užsienio reikalų ministerijai, Lietuvos ambasadai Dubline, kepyklai „Dublin duona“, laikraščiui „Lietuvis“, renginių organizatoriui „Vaikų šventės“, lietuviškam teatrui „Alternatyva Alternatyvai“ bei visiems kitiems, kurie padėjo, prisidėjo ir kitokiais būdais rėmė festivalio organizavimą. Tuo pačiu, dalyviai ir svečiai negailėjo liaupsių ir renginio organizatoriams už darbą bei jų šeimų nariams už palaikymą ir supratimą.

Uždarymo metu A. Teišerskis iškėlė pagrindinį klausimą - į kur gi dabar plukdysime laivelį su „Draugystės tilto“ vėliava? Buvo diskutuota, kaip pritraukti naujų dalyvių, narių, galbūt šiek tiek pakeisti renginio koncepciją bei organizacinę struktūrą, kad būtų galima lengviau perduoti senesnių festivalių rengimo patirtį naujokams, ir tuo palengvinti ateities festivalių organizavimą. Buvo vienbalsiai nutarta, jog toks renginys yra reikalingas Europos lietuviams, ir vienokiu ar kitokiu pavidalu, turi būti tęsiamas. Tačiau kol kas dar nežinoma, kur kitais metais nukeliaus festivalio vėliava. Suprantama, jog šis, visuomeniniais pagrindais organizuojamas festivalis, reikalauja didelio pasiruošimo ir darbo. Gal gi tai ir baugina kitų Europos šalių lietuvių bendruomenes įsileisti šį laivelį į savo uostą?

Vėliava vis dar Dubline, pasiruošusi savo tradicinei metinei kelionei į kitą šalį. Tai kur gi pasukti? Gal į pietus - į apelsinais ir vynuogėmis apsikarsčiusią Ispaniją? O gal į šiaurę - ugnikalnių ir ledynų salą Islandiją? O gal......?????? Palauksime - pamatysime!

 

Laima Prokofjevienė