| „Pakalbėkime apie tai, kas mus vienija“ |
|
|
| Wednesday, 10 November 2010 | |
|
Dienraščio “Lietuvis“ svečias – krikščionių bendrijos „Tikėjimo žodis“ Lietuvoje pradininkas, pastorius, teologijos doktorantas Giedrius Saulytis.
 - Mokėtės Amerikoje... Papasakokite plačiau apie savo studijas, darbą.- Taip, mokiausi Čikagos prestižiniame, evangeliškame Tarptautiniame Trejybės universitete, kur po keturių studijų metų įgijau teologijos magistro laipsnį. Laikau tai didele privilegija, ne taip lengvai ir pasiekiama. Be teologijos, bažnyčios istorijos, psichologijos, teko taip pat mokytis graikų, hebrajų kalbos. Kadangi akademiniai standartai labai aukšti ir reikalavimai dideli, pradžioje atrodė, jog tai bus neįveikiama, bet laikui einant, žiūri, susidoroji.
Dabar susipažinau su britų švietimu, skirtumais tarp amerikietiškos ir britiškos švietimo sistemos. Aišku, abi turi savų pliusų ir savų minusų. Štai ruošiuosi doktorantūros disertacijos gynimui Londono Teologijos Mokykloje. Jos tema: „XX a. pastoracinės teologijos kryptys bei jų santykis su pastoracine patirtimi posovietinėje Lietuvoje“. Mane labai domina ta sąveika. Sovietmečiu gyvenome izoliacijoje, o bažnyčios buvo ganomos ganytojų, kurie sėmėsi patirties iš krikščionių, perėjusių per lagerius, per deportacijas. Kita vertus, vakaruose ganytojai sėmėsi patirties akademinėje aplinkoje, ieškojo atitikmenų dabartinėje kultūroje. Tai - dvi skirtingos terpės. Šiandien, kai jos susilieja, svarbu suvokti, kokie yra negatyvūs ir pozityvūs to sąlyčio aspektai, ko mes galime pasimokyti vieni iš kitų, kuo praturtinti, tačiau taip pat nuo ko reikėtų išsilaisvinti, ko vengti. Šiuos klausimus aš ir keliu savo tyrime bei bandau ieškoti atsakymų.
Lietuvoje dirbu daugiausiai pastoracinį darbą. Be to dėstau Evangeliškame Biblijos Institute, įsikūrusiame Šiauliuose, Ginkūnų dvare, kuris ruošia pastorius ir dvasininkus. Krikščionys evangelikai, Lietuvoje siekiantys teologinių studijų neturi daug pasirinkimų. Dar Klaipėdos universitete yra evangelikų teologijos katedra, kol kas siūlanti tik bakalaurinės studijas. Na, o norint tobulėti toliau, tenka važiuoti kažkur svetur. Turint omenyje, kad sovietmečiu visos protestantų akademinės institucijos buvo uždarytos, suprantama, kad atkurti jas nėra taip lengva, bet darbas pamažu vyksta.
- O dabar jūs Dubline...
- Mano atvažiavimo į Dubliną tikslas – suburti lietuvišką evangelišką bažnyčią. Dabar tik pati pradžia. Bet pamaldos jau vyksta reguliariai - kiekvieną sekmadienį 14 val. adresu: Grace Bible Fellowship, 28A Pearse Street (Dublino centre, netoli Trinity koledžo). Labai džiugu, kad čia esanti airių bažnyčia labai atvira – joje meldžiasi ir airiai, ir rumunai, ir rusakalbiai. Džiugu, kad puoselėjama multikultūrinė vizija, kaip ir visame šiame mieste...
Su katalikų kunigu Egidijumi jau susipažinau, sutarėme, kad vieningai laikysime Evangelijos vėliavą, nėra tarp mūsų jokių nesutarimų, puikiai suprantame vienas kitą. Tai ir sakau dabar, kad mažiau nei penkios minutės kelio atstumu Dublino centre renkasi lietuviai – ir katalikai, ir evangelikai. Taigi, tie, kas ieško dvasinės stiprybės, tikrai gali atrasti bendraminčių, ateiti pabūti drauge, ar tiesiog pabendrauti su tautiečiais. Juk ir giesmės lietuvių kalba, ir Dievo žodis lietuviškai skamba...
- Galima išgirsti sakant, jog „Tikėjimo žodis“ yra sekta. Kas yra „Tikėjimo žodis“?
- „Tikėjimo žodis“ yra evangelinė krikščionių bendrija, vienijanti per trisdešimt bendruomenių Lietuvoje. Po liuteronų esame antra protestantiška konfesija pagal parapijų, ordinuotų pastorių skaičių. Sekta mus vadindavo anksčiau. Dėl iš sovietmečio paveldėtų fobijų ir neapykantos religingumo atžvilgiu, dėl nepažinimo. Lietuva yra katalikiška, tad į kitokį, nors ir krikščionišką tikėjimą, būdavo žiūrima įtariai, ypač iki II Vatikano susirinkimo. Romos katalikų atsinaujinimas sietinas su II Vatikanu, būtent tuomet priimti sprendimai atsiverti ir kitiems, palaikyti ekumeninę laikyseną, pradėti bendradarbiauti. Tad natūralu, kad senajai kartai, augintai kitoje dvasioje, sunku buvo suprasti ir priimti naujas krikščioniško tikėjimo formas.
- Ką manote apie priešiškumą Airijoje tarp protestantų ir katalikų? Kaip yra Lietuvoje?
- Na, tautos istorija yra vientisa ir žaizdos padarytos, nors ir seniai, kraujuoja. Airijos situacija labai specifiška. Teko skaityti apie airių blaivybės sąjūdį, IXX a. pradėtą protestantų, bet išpopuliarintą katalikų. Tuomet buvo sakoma, jog, ką bepradėtų protestantai, kad ir gerą dalyką, tam priešinosi katalikai, ir atvirkščiai. Lietuvoje šiuo metu tas priešiškumas tarp konfesijų pastebimai nyksta, nors pradžioje būta nepakantumo ir iš vienos, ir iš kitos pusės. Dabar jau gal ketvirti metai vyksta ekumeninės pamaldos. Pavyzdžiui, šiais metais sausio mėnesį krikščionių vienybės savaitės metu vieną dieną rinkomės pas liuteronus, kitą dieną – pas katalikus, trečią – „Tikėjimo žodžio“ bažnyčioje... Susitaikymo ir krikščioniškos vienybės ženklų tikrai gausėja, aš tikiu, jog brolystė tarp krikščionių vis ryškės. Nėra priežasties ginčytis dėl smulkmenų, kai yra sutariama dėl pagrindinių dalykų. Bet, aišku, nuo istorijos pabėgti nelengva. Jei būta kažkokių ryškių istorinių konfliktų, jie ne taip lengvai sugyja ir, ypatingai, jei tuos nesutarimus dar kas šviežiai pakursto. Bet, man atrodo, kad Lietuvoje tikrai yra palanki dirva krikščionims bendradarbiauti, taip pat ir čia, bent tarp lietuvių tai jau tikrai.
- O kodėl jūs pasirinkote, taip sakant, „netradicinę“ bažnyčią?
- Kaip tėvų negalime pasirinkti, taip ir bažnyčios. Kaip gimstame į vieną ar kitą šeimą, taip ir iš Dievo gimstame kurioje nors bažnyčioje. Tikėjimo neatsinešiau iš savo šeimos. Mama buvo agnostikė, nuoširdžiai ieškanti tiesos, man ji įskiepijo meilę knygoms. Taip mano pirmas susitikimas su Kristumi įvyko, beskaitant Naująjį Testamentą, - tokiu būdu patyriau Dievo prisilietimą ir gelbstinčią Dievo malonę. Tuomet dar sovietmečiu, 1986-aisiais, su draugu prisijungėme prie pogrindinės sekmininkų bendruomenės. O 1988 metais mes išėjome iš tos bažnyčios – gimė „Tikėjimo žodis“. Pradžioje mūsų buvo gal kokių dvylikos – penkiolikos jaunuolių grupė. Bažnyčiai augant, susipažinome su pastoriais Švedijoje, Anglijoje, Amerikoje. Nors šios pažintys darė įtakos mūsų dvasinei formacijai, tačiau brendome autentiškai, ieškojome savo tapatybės ir kaip lietuviai evangelikai suradome savo šaknis. Pavyzdžiui, man labai didelę įtaką padarė Martyno Mažvydo „Katekizmo“ atradimas, Abraomo Kulviečio istorija, kitų pirmųjų lietuvių reformatų istorijos – visa tai man liudijo apie lietuviškas evangeliško tikėjimo šaknis.
- Biblija yra viena. Kodėl skirtingos religinės bendruomenės ją interpretuoja skirtingai?
- Šventasis Raštas susideda iš Senojo ir Naujojo Testamento. Visos krikščioniškos konfesijos remiasi ta pačia Biblija. Tačiau skirtingos teologinės interpretacijos dažniausiai tampa bendruomenių skilimo priežastimi. Kartais tą lemdavo tik vienas žodis... Tokia bažnyčios istorija – kaip vienas medis su šakom, bet, einant giliau, lengvai įžvelgsime vieną kamieną ir tas pačias šaknis.
Aš visada sakau, kad, prieš gilinantis į skirtumus, pakalbėkime apie tai, kas mus vienija - tiek viena Biblija, tiek tikėjimas Šventa Trejybe, tiek tie patys klasikiniai tikėjimo išpažinimai. Tiek evangelikų, tiek katalikų, ar ortodoksų tikėjimo pagrindas yra tas pats. O religinė, taip sakant, politika, šiuolaikiniam žmogui vis mažiau priimtina, nors savo laiku religijos sklaida ir politinė valdžia buvo neatsietini dalykai.
- Ką galvojate apie emigraciją?
- Man teko susitikti su lietuviais ir Čikagoje, ir Londone. Gyvenančių emigracijoje dinamika visur panaši, ta pati specifika. Man tikrai rūpi mūsų tautos identitetas, kad jaunos šeimos išeivijoje neprarastų savo vaikų, kad jie toliau kalbėtų lietuviškai, kad mylėtų Lietuvą. Šventame Rašte sakoma: „Kaip paukštis, išskridęs iš savo lizdo, taip žmogus – svetimame krašte“. Gerai praturtinti savo pasaulėžiūrą kita kultūra, pasisemti iš jos paveldo. Tačiau išsaugoti savo tautinį identitetą, išlikti savimi yra labai svarbu, gyvenant svetur. Tai nelengva, nes pasaulėvaizdis formuojasi per kalbą – kaip kalbame, taip ir pasaulį matome. Lietuvis visada pasaulį regės kitom akim nei airis, anglas ar vokietis. Štai kodėl išsaugoti kalbą yra nepaprastai svarbu. Nukirsdami šias vidines gijas, netektume kažko labai brangaus, Dievo duoto.
- Jūsų nuomonė apie celibatą?
- Protestantų bažnyčios, remdamosi Naujuoju Testamentu, nereikalauja iš ganytojų celibato. Romos katalikai yra kitaip pasitvarkę, bet šiuo metu ir tarp jų kyla diskusijos šiuo klausimu, tikriausiai šis pasitvarkymas yra per daug sureikšmintas. Tame, kad dvasininkai turi šeimas ir augina vaikus, nieko nėra smerktino, nieko nešvento. Istoriškai celibato atsiradimas sietinas su eklezine tikėjimo doktrinų puse, kitaip tariant, jis atsirado bažnytinės tvarkos pagrindu. Gal ir tarp katalikų kada pasikeis...
Aš pats auginu tris sūnus.
- Ar renkasi sūnūs jūsų kelią?
- Be abejo, tačiau norėtųsi sąmoningumo, kad jie patys pažintų Dievą, patys Kristų atrastų. Neverčiame mes su žmona jų. Šiuo metu jie lanko mūsų bažnyčią. O toliau žiūrėsim, kaip Dievas duos.
- Kas yra pastoriaus darbas?
- Tai yra gyvenimo pašaukimas. Žmogaus sielos gydymas, sielų ganymas Dievo žodžiu.
- Ačiū, kad apsilankėte pas mus, ir dėkojame už pokalbį.
Rita Orlovičienė
|
| < Prev | Next > |
|---|
Login
Comments
- Laba diena, mes turime tris vaikus studentus ir mu... [...]
15.03.12 02:49
Laimuska - okas gali pasakyti apie susigrazinima pinigu .kur ... [...]
28.01.10 19:59
arturas 111 - DIRBU SIUKSLIU CENTRE DIRBU PENKES DIENAS PRADEDU ... [...]
05.01.10 02:28
JOKUBAS . P - ar gali darbdavys sumazinti be darbuotojo sutikimo... [...]
02.01.10 22:20
mindaugas00 - Plius vienisos mamaos pasalpa jei dar negaunat ir ... [...]
13.12.09 10:15
amy
Online
