Į tarptautinį renginį kaip į svečius pas kaimynus

                   

Kovo 23 dieną John Scottus mokyklos kiemelyje (Dublin 4) buvo surengta  Šalių kultūros diena.

Jaukiame mokyklos kieme, kaip į  „suneštines vaišes“,  rinkosi gerai nusiteikę mokinukai su  plačiai vienas kitam besišypsančiais tėvais. Tai buvo žmonės iš septyniolikos pasaulio šalių, mat John Scottus Primary School būtų galima pavadinti labiau daugiataute nei airiška mokykla.

Kiekvienai šaliai buvo skirta po nedidelį stendą, kuriame reikėjo kuo išsamiau pristatyti savo valstybę. Neveltui sakoma, kad ne mažiau už pačią šventę yra svarbi jos nuojauta, kūrybinė įtampa, pasiruošimas: kaip prisistatyti, kaip informatyviai paruošti stendą, kuo vaišinti, kaip sudominti….

John Scottus mokykloje mokosi šešių lietuviškų šeimų vaikai. Herkus ir Haris Mečioniai paruošė viktorinos apie Lietuvą klausimus, broliai Arnas, Aroldas ir Adrijus  Satkūnai padarė plakatą apie Lietuvos sportą, apie lietuvių kalbą ir istoriją, Goda Gručkaitytė sukūrė žemėlapį su lietuviška abėcėle…Mamos Tatjana Railienė, Jovita Satkūnienė, Neringa Dzidolikė, Dijana Gručaitė, Vaida Sinkevičė ir Erika Nasickytė suruošė tikrą puotą: ant lietuvių stalo puikavosi šakočiai, varškės spurgos, sūris, kepta duona, žagarėliai, riestainiai ir net lietuviška gira.

Stalą dengė Jovitos močiutės rankomis siuvinėta lino staltiesė, o puošė – gintarai… Buvome pasirengę gražiai prisistatyti, bet viskas susiklostė daug paprasčiau : nuo pat pirmo žingsnio į mokyklos kiemelį jautėsi nepaprastai šilta, betarpiškai  draugiška atmosfera, taip, lyg vieni pas kitus būtume ėję į svečius – ragavome vieni kitų vaišes, klausinėjome, pasakojome, dalinomės…

Lietuvių kaimynystėje įsikūrę italai vaišino pica ir tiramisu, o kaimynas iš Ganos – paties pagamintu grilijažu… Kanadietė vaišino tikru klevų sirupu. Nesunku atspėti ką atsinešė japonai. Taip, tai buvo suši, o kinai turejo spring rolus… Gausiai patiekalais nuklotas indų stalas priminė sočius pietus, po kurių švediškoms bandelėms jau tikrai nebeliko vietos…

Daugumai labai patiko iranietiška alyvuogių mišrainė su granatų uogomis. Daugiausiai dėmesio susilaukė lietuviški žagarėliai, kurių paragavę daugelis sakė: „O, tai labai primena mūsų virtuvę ( ir čia kaskart buvo minimas kitoks pavadinimas )….“, o šviežiai iškeptoms Erikos Nasickytės spurgytėms  visi negailėjo pagirų… Ir visgi labiausiai visiems, o ypač vaikams, patiko mūsų lietuviški varškės sūreliai.

Prie Lietuvos stendo nuolat bruzdėjo vaikų, o vėliau ir tėvų būrelis – visiems knietėjo laimėti prizus (suvenyrus, ženkliukus, vėliavėles,atvirutes, knygeles, lankstinukus, saldainius), bet tam reikėjo dalyvauti loterijoje, išsirinkti bilietėlį su klausimu ir į jį atsakyti. Ir jei ne visiems iš pirmo karto pavyko atsakyti apie Lietuvos upes, vėliavą, sportą, gintarą ir t. t., tai, bandydami laimę trečią ar ketvirtą kartą, į loterijos klausimus vaikai atsakymus jau mokėjo mintinai.

Šeima iš Mongolijos parodė savo tradicinį žaidimą su avies kauliukais, bulgarai ir čekai dovanojo laimės apyrankes, turkai pasakojo apie kavą, su brazilais buvo galima paragauti matės (stipri arbata), su portugalais pasidalinti kelionių įspūdžiais, su amerikiečiais padiskutuoti apie regbį, airiai vaišino karšta arbata…

Gal kažkurios šalies nepaminėjau, nes po dviejų valandų bendravimo buvo jau  nebe taip svarbu kas ir iš kur – visus vienijo šilta bendrystė. Galvojau: „Kaip gera mažame mokyklos kiemelyje jaustis didelio,  labai draugiško pasaulio dalimi ir be baimės sakyti, kad esu iš mažos, bet labai gražios šalies, vardu Lietuva“.

Dėkoju Lietuvos ambasados patarėjai Virginijai Umbrasienei už rūpestį, geranoriškumą,už pasidalinta informacija, už suvenyrus ir plakatus, už tai, kad Lietuvos stendas buvo toks gražus.

Nijolė Nasickienė

Nuotraukose: John Scottus Primary School Kultūros dienos akimirkos

 

 

Parašykite komentarą