Gyvenama pilis – Tullynally

Tullynally pilis žinoma kaip didžiausia gyvenama pilis Airijoje ir randasi ji vos už 20 km nuo Mullingar‘o miesto.

Nuo XVII amžiaus pilį valdo Longfordo grafų Pakenhams‘ų šeima. Dabartiniai savininkai Thomas ir jo žmona Pakenhams‘ai atkūrė žymiuosius pilies sodus 1960 metais.

Sodus gali aplankyti visi norintys. O štai į pilį leidžiamos tik grupės ir tik iš anksto užsiregistravus. Įėjimas suaugusiam kainuoja 6 eurus.

Mes einame į sodus. Žemėlapyje nurodyti tibetietiškas, kinietiškas ir gėlių sodai. Nusileidžiame takeliu žemyn ir atsiduriame prie kūdros (sunku šitą vandens plotelį kitaip pavadinti). Kūdra apaugusi ir atrodo, kad niekam ji nerūpi. Neaišku, kur nukeliauja lankytojų pinigai (gal elektros sąskaitų apmokėjimui?), bet viena aišku – tikrai ne kūdros priežiūrai.

Apskritai visas Tullynally parkas kelia provincialumo pojūtį. Visko trūksta po truputį: kažkas nebaigta daryti, įrengti, kažkur nešluota ir neišvalyta. Žodžiu, Tullynally pilies sodams labai trūksta užbaigtumo ir išpuoselėjimo, kuo, beje, gali pasigirti daugelis Airijos pilių, nekalbant jau apie Europą.

Vienas iš nemaloniausių momentų – blogai pastatytos arba visai nesančios rodyklės, o be vietovės plano nesunku čia ir pasiklysti. Mes vargiai randame Tibeto sodą ir ilgai sukome ratus „aplink tris pušis“, nors pagal prie įėjimo išduotą lankstinuką, kuriame nurodyti maršrutai, tas sodas turėtų būti kažkur greta… Pagaliau surandame. Medžiai sode nebuvo kažkokie ypatingi ir tibetiškais juos sunku pavadinti, kaip, beje, ir kūdra – su antimis ir dumblu. Vienintelis daiktas, kuris niekaip neįsirašė į visą šį interjerą – tai kinietiško stiliaus pastogė ir dar keletas keistų augalų.

Tarp kitko, visą augmeniją Tibeto ir kinų sodams grafas Thomas Pakenhams atsivežė iš jų gimtųjų žemių ir pats juos išaugino savo sode.

Patraukėme link gėlių sodo – ten yra fontanas, sfinksai ir nuostabios gėlės!

Bet fontanas lyg buvo sulaužytas, lyg pavargęs, kad vos pajėgė spaudyti iš savęs nedidelę vandens srovelę. Sfinksai atrodė kaip istorijos pamokos eksponatai mokykloje, kuriuos galima nuimti nuo postamento ir įsikišti į kuprinę…

Mūsų negatyvius įspūdžius pagražino lamos, kurios ganėsi netoliese. Jų švelnūs snukučiai ir sodrios spalvos atrodė labai kontrastingai lyginant su niūria gamta ir pilku salos oru…

Dar labai patiko vienas simpatiškas elementas – akmeninė grota su medine gotiško stiliaus apdaila. Neaišku, kodėl ji čia pastatyta, bet ji labai miela – pasislėpusi krūmų tankumyne, su suoliukais viduryje. Ideali vieta įsimylėjėliams… arba tiems, kurie nori pralaukti staiga prasidėjusį lietų. Mes taip ir padarėme. Netikėtai prasidėjęs lietus taip pat netikėtai liovėsi ir mes patraukėme link pilies. Žvelgiant iš pilies šono, galima pamatyti gyvenamąją dalį su drabužiais ant virvučių, vaikiškais žaislais, rašomuoju stalu, fotografijomis virš židinio, bet … įėjimas į grafų valdas paprastiems mirtingiesiems uždarytas.

Žvelgiant į visa tai iš šalies, piršosi mintis, kad pilies savininkai turi finansinių problemų ir galbūt būtent dėl to nusprendė kai kam atverti savo namų duris. O žolę pjauti, kūdrą išvalyti ar rodykles pastatyti – tai ne ponų reikalas ir tikrai jau ne jų darbas. Pažvelgėme pro rakto skylutę  į kilmingųjų buitį ir gana!

Tarp kitko, ar tik ne pati pilies savininkė – pagyvenusi ledi su draugiškai nuolaidžia išraiška ir stipriai išdažytu nudegusiu veidu – pardavė mums traškučius kavinukėje prie įėjimo? Labai panašu, kad tai buvo būtent ji.

Tekstas ir nuotraukos E. Remizovo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *