Gamtos sutverti pasaulio stebuklai. Milžinų kelias

Šiaurės Airijos Antrim grafystėje, Atlanto vandenyno pakrantėje, nusidriekęs Milžinų kelias – nuostabaus grožio vieta, kuri neveltui priskiriama prie vieno iš pasaulio stebuklų. Iš vienos pusės ši vietovė yra aptverta žalia danga užtiestų kalnų, iš kitos pusės ją supa visada neramus – kartais tamsiai pilkas, kartais melsvai žydras – bekraštis vandenynas.

„…Rašytojas pasakojo apie didžiulius milžinus, kažkada apsigyvenusius jo šalyje – tai ne tie žemaūgiai, silpni ir trapūs žmonės, kurie dažnai serga ir dar dažniau skundžiasi, nuolat visko bijo ir kažko saugosi.“

Guliveris skaitė šiuos apmąstymus, šypsojosi ir galvojo, kad savo gimtinėje jis yra skaitęs nemaža panašių istorijų: „Ir dideli, ir maži žmonės yra linkę skųstis dėl savo silpnumo ir trapumo. Bet tiesą sakant, nėra jie jau tokie bejėgiai, kaip jiems atrodo“.

Tačiau čia viskas yra šiek tiek kitaip, negu garsiajame Jonathan Swift kūrinyje „Guliverio kelionės“ – eidamas Milžinų keliu prisimeni, kad bent jau čia, šioje vietoje, niekas net neketino skųstis dėl savo trapumo ar mažo ūgio, priešingai – čia kai kas net ryžosi parodyti savo galią. O atsitiko tai, kaip ir visose istorijose, labai labai seniai, tada, kai žemėje (bent jau šioje vietoje tai tikrai) gyveno milžinai. Taigi čia, pasaulio pakraštyje, apsigyveno milžinas Finn McCool (žinomas kaip Fionn mac Cumhaill). Ir nusprendė jis išbandyti savo jėgas su varžovu, vardu Benandonner, kuris gyveno Škotijos Hebridų salose (Scotland Hebride islands). Tam tikslui milžinas Finn nutiesė kelią į to milžino škoto namus, bet išvydęs savo varžovą, puolė bėgti atgal, kad paklaustų žmonos patarimo, ką jam daryti, kaip apsisaugoti nuo to milžino? Benandonner, niekada nepriklausęs bailių būriui, pamatęs sprunkantį Finn, puolė jį vytis. Atbėgęs iki jo namų, tikėjosi „milžiniškai“ su juo pakalbėti, bet vietoj jo išvydo moterį su kūdikiu ant rankų. Tai buvo Fiin‘o žmona, kuri sugalvojo kaip apgauti milžiną Benandonner: ji suvystė savo vyrą kaip kūdikį ir paėmė ant rankų. Milžinas Benandonner, pamatęs neregėto dydžio airį kūdikį ant moters rankų, neteko žado ir jau nebelaukė kūdikio tėvo, Finn pasirodymo, spruko kiek kojos neša, pakeliui griaudamas ir taškydamas taip kruopščiai milžino Finn‘o sudėtą akmeninį kelią. Taip tas kelias atrodo ir šiandien.

Tai tik legenda, bet sutikite, kad ji labai panaši į tiesą. Šiandien einant tuo Milžinų keliu sunku patikėti, kad tai nėra “milžiniškų” žmogaus rankų kūrinys. Bet kas tada tai?

Tai iš kur atsirado ši nuostabi gamtos vieta atšiauriaus klimato apsuptoje Airijoje? Atsukus laiką milijonus metų atgal, Milžinų kelią pradėjo statyti pati gamta. Tačiau kaip galima patikėti tuo, kad 40 000 bazalto-magminių uolienų kolonų stovi taip, tarsi būtų viena prie kitos priklijuotas yra gamtos kūrinys, o ne žmogaus rankų darbas? Einant šituo keliu netiketai pamatai Milžino batą, Vilčių krėslą, Milžino senolę, Vargonus, prie kurių prisiglaudęs girdi lyg bangų ošimą, lyg tyliai liūliuojančią muziką… Audiogidas ausinėse kalba labai pažįstamu, linksmu balsu, bet niekaip negali prisiminti, kada ir kur jį jau girdėjai? Ir staiga lyg savaime atminty susidėlioja taip gerai pažįstama frazė – “Seva, Seva, Novgorodsev, London Siti Bi-Bi-Si“.

Na, žinoma, vyresnės kartos žmonės greitai atpažįsta Sevą Novgorodsev, kurie kažkada, prisiglaudę prie radijo imtuvų, gaudė kiekvieną jo žodį (Vsevolod B. Lowenstein gimė Leningrade, gyveno Taline, paskui paliko Sovietų Sąjungą, gyveno Austrijoje, Italijoje, vėliau, pasirinkęs slapyvardį „Seva Novgorodsev“, iš Londono BBC studijos (British Broadcasting Corporation) transliavo sovietų jaunimui laisvos Europos idėjas). Supranti, kad ši kelionė bus nepaprasta, ją lydi pats Seva ir tai, beje, pirmas atvejis, kuomet grupė turistų, kurie pasirinko audiogidą rusų kalba, labai atidžiai klausėsi kiekvieno iš ausinių sklindančio žodžio.

Garsaus radijo laidų vedėjo balsas, vietovės magija užburia ir nepaleidžia. Stovi ant tokio taisyklingai išpjauto daugiakampio akmens ir supranti, kad ten, priekyje, nieko nėra, tik vanduo, vanduo. Metęs žvilgsnį į tą platybę suvoki, kad nebematai ribos tarp dangaus ir vandens, yra tik nenusakoma begalybė, o gal tai ir yra amžinybė?

Kad ir kiek begrimztum į apmąstymus, pramogų gali rasti ir čia – smagu šokinėti per akmeninį korį (ar akmenų išdėstymas jums neprimena bičių korį?), kopti akmenimis lyg laiptais, užsiropšti ant kokio didesnio, ir dar kartą pajusti šios vietovės didingumą. Tik nerizikuokite labai, jeigu nesate milžinai. Be to, nepamirškite retsykiais ir po kojomis pasižiūrėti  – kai kuriose vietose Milžinų kelias yra gana slidus ir suktas, bet to niekas nepaiso.

Būnant šioje vietoje, jūsų neapleis kažkoks keistas didybės ir savęs reikšmingumo jausmas – atrodo, esi ne tik šios vietos, bet ir viso pasaulio valdovas. Puiki būsena.

Atrodo, mokslininkai žino viską ir viskam jie turi paaiškinimą, o štai paaiškinti šių penkiakampių-šešiakampių-aštuonkampių akmenų formos ir išdėstymo taip ir nesugeba. Tiesa, viena iš versijų teigia, kad šis unikalus gamtos kampelis susiformavo išsiveržus vulkanui, o sustingusi lava, skalaujama vandens, trūkinėjo ir taip formavosi šie akmeniniai daugiakampiai. Palaipsniui ir vandenynas traukėsi tolyn nuo kranto, keitėsi Žemės ašies padėtis. Taip sakoma, bet ar tuo tikima?

Ar jūs dar nebuvote pasaulio pakrašty? Jeigu ne, būtinai nuvykite ir nors trumpam pasijuskite viską galinčiais ir sugebančiais milžinais. Tiesa, tokiems kaip mes, čia jau ir „namelis“ pastatytas – informacinis centras turistams. Tas „namelis“ – bazalto ir stiklo statinys ir jis, atrodo, visai negadina vietovės grožio ir didingumo. „Namelyje“ yra viskas, kas reikalinga turistui. Neaišku tik, ar tai patinka Milžinui iš legendos, ar jis dar tebesaugo savo teritoriją? Nežinia, bet kad ši vieta yra saugoma JUNESCO, tai tikra tiesa.

Netoli Milžinų kelio yra nedidelė, beveik nepastebima ir mažai apgyvendinta teritorija, kur galima ramiai pasivaikščioti vandenyno pakrante, įkvėpti su niekuo nepalyginamo airiško oro, pasiduoti gaivaus vėjo glamonėms, o vakare, susiradus nakvynę, nueiti į mažytį jaukų ir šiltą restoraną, išgerti bokalą airiško alaus, pabūti su savimi ir pasiklausyti vietinių ar turistų pasakojimų, bet tai jau visai kita istorija…

Parašykite komentarą