Dalia Smelstoriūtė: Ką galėjau pasakyti, bet nepasakiau Seimo Pirmininkui

Negalvojau išvažiuoti iš Lietuvos, nors pavydėdavau tiems, kurie išvažiavo per pirmąjį laisvės dešimtmetį. Vėliau, jau kai dirbau vertėja Lietuvos Hidrometeorologijos valdyboje,  Aplinkos apsaugos ministerijoje ir pradėjau važinėti į užsienį, siaubinga baimė mane apimdavo pagalvojus – o kas, jei pavėluočiau į lėktuvą skrendantį į Vilnių?  Ką daryčiau Stokholme, Ženevoje, Kopenhagoj, Paryžiuj. Prahoj, Hamburge, Bratislavoje, Vienoje, Helsinky?..

Paskui Vilniuje sutikau airį. Abu tuo metu dirbom Aplinkos apsaugos ministerijoje. Vėlų vakarą perėjome Žaliuoju tiltu, kuris tada buvo toks trumputis ir siauras. Žiūrėjo į mus Pundziaus darbininkai, kariai, kolūkiečiai ir studentai. Ach, tos skulptūros…

Galėtum pasimatymą skirti prie kurios nors poros… Bet susitikdavom su Džeku Gedimino aikštės vidury ir eidavome pasivaikščioti po Vilniaus senamiestį, centrą, į koncertus, parodas.

Studijuojam Užupio Konstituciją….
Mes Už !!! 39 straipsnis “Nenugalėk.” 40 straipsnis “Nepasiduok.” Mes UŽ. Abu UŽ !!!

Rodžiau jam Vilnių. Paskui Kauną, Palūšę, Panemunę, Nidą, Adutiškį, kuriame gimiau ir augau pas senelius.

Ach nerūpestinga, saulėta, karšta ar kojų pirštus stingdanti vaikystė!  Bet kaip čia tupėsi namie, jei šieną veža, o aš ir broils – ant to šieno vežimo viršaus už virvės laikomės. Ir taip smagu leistis nuo kalno link užšąlusios ajerų balos. Ar bėda, jei nuvirsti nuo rogių įsirėžusi į pusnį?

Mano ir brolio “nupirktos” vasaros Adutiškyje su draugu ir pusbroliuku

O tėvai ten, Vilniuj. O mudu abu su broliu pas babą ir dieduką.

Kaip šiuolaikiniai vaikai, kurių tėvai Airijoj, Anglijoj, Norvegijoj, Vokietijoj… A, maža kur. Europa ir Amerika didelės. Vietos yr… Darbo irgi netrūksta. Ir už jį moka. Kas savaitę. Ne kas mėnesį… Nors ką čia dirbu? Valau namus, alubarius, ligonines, viešbučiuose lovas kloju, fūrą, pienovežį vairuoju, prie statybų, kelių, renku grybus grybyne, šeriu paršiukus, o naktį, jau ūgtelėjusius, sukilnoju į furgoną į mėsos kombinatą…

Daugelio tokia pradžia… “Mi vant tu vork”… Ir tebedirba nuo 2001, 2004, 2010 metų… Pas tą patį darbdavį.  O kai jau 3 km rytą vakarą pavargsta per airišką darganą kulniuoti namo, pasako “Mi vant tu liv… Nyd hiav a haus”, darbdavys padeda susirasti geresnį namą ar butą miestelyje… Ir paprašo ateiti, padėti, ilgiau padirbėti. Dar kitam airiui pasako, kad moka varvančius kranus sutaisyti, švariai namus išvalyti, siūti, plaukus apkirpti, mašiną suremontuoti… A, maža ką… Ir galų gale, Airijoje yra vardu vadinamas, gerbiamas, ne pastumdėlis. Ne runkelis…

Bet rašau ne apie save ar šių dienų lietuvius, latvius, rusakalbius iš buvusios anos, rytinės Tarybų Sąjungos… Rašau apie emigracijos Airijoje praeitį, kokią pažinojau nuo 2001 metų sausio, kai atvažiavau į Airiją pas Džeką, su kuriuo tada Žaliuoju tiltu perėjome į kitą Neries pusę… O paskui – susirašinėjimas, skambučiai… Po pusvalandį, valandą… Triženklės telefono sąskaitos. Ne mano. Jo … A, bet užsieny pinigai ant medžių auga… Gali mokėti…

“With you I could face the approach of winter …”- “Su tavimi galėčiau laukt žiemos / Jei šąltų – susiglaustume / Jei lytų – palįstume po stogu..”. Skaitome Džeko eiles Rasos Kochanauskaitės -Raižienės “Lyrikos vakaruose:”. Šį vasarį “Lyrikos vakarams” – jau 10 metų

Tai ir dirbti gali bet ką, ant apatinio visuomenės laiptelio stovėti, jei tavęs nestumdo, dar ačiū pasako, atlyginimas nesmaugia…

O kad siaubingas ilgesys kamuoja, kad sapne namo pas tėvus, kad ir mirusius, eini, su broliu, draugais Lietuvoje kalbi…  O antrus trečius metus jau Vilniaus gatvėmis kas naktį klajoji. Vis Lietuvoj, Adutišky…

Manau, kad mano karta buvo fotografuojama metalinėje vonelėje. Prausdavo kelis vaikus kartu – nežiūrėjo mergaitė ar berniukas. Abu su broliu verkdavom, kai liepdavo užsimerkti ir mums trinkdavo galvas. Juokdavomės, kai muilindavo pažastis.
Pusantrų metų praleidau tuberkuliozinėje Kauno vaikų sanatorijoje. Visai vasarai mus išveždavo iš palatų į balkoną. Gulinčius ligonius kirpdavo plikai. Čia aš su draugėmis Dalyte, Birute, Vitalija ir Virginija. O mažiausios mergytės vardo neatsimenu. Prisimenu, kad ji buvo su kuprelem ant nugaros ir krūtinės. Ir labai smagiai juokdavosi. Ir seselės vardą pamiršau… Fotografuota tą vasarą, kai Valentina Tereškova skraidė aplink Žemę beveik tris dienas!!!

O čia darbo leidimo dar nėra ir jau trys mėnesiai – tiek gali be vizos Airijoje išbūti. Grįžti į Lietuvą savaitei, dar kažką pasiimi ir vėl atgal į Airiją.

Gal Vilniaus Senamiestį kartu paimti?
..ir Neries krantinę į Airiją…

O Dublino oro uoste klausia: ką veiksi čia tris mėnesius?  Po Airiją keliausiu, noriu pamatyti, graži šalis, draugų turiu, juos aplankysiu. Dar Džekui dirbti padėsiu. Ir pakimba airio pasieniečio ranka su antspaudu ore… Paėjėk į šalį… Gerai, kad Džekas už manęs.  Mano žodį “dirbti” airiui kitaip paaiškina. Žodžiu. Ne pinigais… Ir visada jis eidavo kartu, kai man reikėdavo gauti ar prasitęsti darbo leidimą, gardoje gauti antspaudą, kad turiu kur gyventi.  Ar viena būčiau mokėjusi su airiu policininku pakalbėti nemeluodama, bet ir visos tiesos nesakydama. Tiek, kiek jos reikia.  Lyg stojant į komjaunimą…

A, ne apie tai aš, Seimo Pirmininke…

Aš jau 18 metų Airijoje. Pirmus penkerius-šešerius metus lipau ant sienų, į isterijas nežinia ko puldavau. Iš Lietuvos išvažiuodama lėktuve ašarodavau.

Paskui jau taip susiklostė, kad trejus metus į Lietuvą nevažiavau… Kartą Drohedoje koncerte sutikusi lietuvį, išsikalbėjom – kur čia Airijoje, iš kur Lietuvoj, ką veiki, ar dažnai namo grįžti.  Standartiniai pokalbiai su mano broliais lietuviais anot Vaižganto. Ir tas lietuvis man sako – ne, 5 metus jau kojos ten nekeliu… … … Bijau… O aš pagalvojau – juk ir aš trejus metus nevažiavau į Lietuvą, nes savo Vilniaus kaimynų bijojau…

Mano vaikystės kiemas Vilniuje. Tik vaikai kiti…

Bet kiek gali bijoti? Grįžtu.  Ir su reikalu. Ir be jo. Į Lietuvos 1000-metį 2009 metais. Į Gaidos muzikos festivalį 2013 metais. Į klasės ar kurso susitikimus. O pernai – į savo vienintelių auklėtinių jubiliejų.

Mano auklėtinių išleistuvės. Tada juos vadinau “vaikais”, nors buvau tik 6-7 metais už juos vyresnė. Dabar, po 40 metų, jaučiuosi lyg būčiau jaunesnioji jų sesuo…

Siaubas, kokia aš sena… Prieš 40 metų išleidau 27 vaikus iš Juodaičių vidurinės mokyklos į gyvenimą.  Keturių jau nebėra… Dar 4 neatvyko. O kai kurie – dar ir savo antras puses atsivežė!  Iki paryčių pasakojomės savo gyvenimus.

Beveik visi netoli Juodaičių – Jurbarko, Raseinių, Kauno, Kėdainių, Šakių rajonuose. Viena Vilniuje ir trys užsieny – Vokietijoj, Belgijoj ir Šiaurės Airijoj. Jų vaikai padirbėjo užsieny, bet grįžo.  Nors vienas kitas vis dar ten… Ir visi mano auklėtiniai džiaugiasi, kad turi anūkų.

O jiems patiems?  “A, gerai, nesiskundžiu… Va skrandžio opą operavo… Širdies stimuliatorių įstatė, nebedūstu. Ir išgerti galiu… Turiu žemės, bet negaliu gerų darbininkų gauti… Turiu dirbtuves, remontuoju žemės ūkio techniką… Medicinos sesele… Vairuoju… Karves bendrovėj melžiu… Buhaltere… Turiu karvių fermą – ne, nesamdau, visa šeima dirba, apsidirbam…  Mokytoja… Darželio auklėtoja – ale žinokit, Auklėtoja, kokie dabar vaikai išprusę. Visai ne tokie kaip pradėjau dirbti prieš 35 metus. Bet ir reikalavimai labai pasikeitė…”

Jauni man tie mano pirmieji ir vieninteliai auklėtiniai, 58-59-ųjų metų gimimo. Kaimo tėvų kaime auginti, mieste mokslus išėję ar specialybes įsigiję ir į kaimą grįžę…

Buvau susitikusi su jais 1994 metais, per 15-ąjį jubiliejų. Lietuvai tada penkti metai ėjo. Ji naują gyvenimą kūrė. Istorinę teisybę atstatinėjo.  Gavo mano vaikai tada žemės. O tos žemės per abiejų – mano auklėtinio ir jo jos žmonos, vyro – tėvų, dar brolių seserų atiduotas dalis tik 4-10 hektarų tesusidarė.  O šeimos Juodaičiuose didelės buvo – 3-4 vaikai pas tėvus. Buvo ir 5 vaikų šeimų. O dvynukai Anicetas su Edmundu turėjo 8 brolius ir seseris! Pagalvot tiktai – 10 vaikų šeimoje! Ir tik vienas kitas per pastaruosius 25 metus daugiau žemės nusipirko… Visi kiti – arba dirba, ką iš tėvų, uošvių, brolių seserų gavo, arba pardavė… Bet nesiskundžia gyvenimu, nekeikia Lietuvos.

Vaikai su anūkais atvažiuoja, sveikata dar laiko. Nors jau penkios mergaitės – našlės… Palaidojo vyrus, 50 metų amžiaus nesulaukusius…

A, bet aš vėl ne apie tai, Seimo Pirmininke…

Aštuoniolika metų aš jau čia, kitur, ne Lietuvoj. Dabar, kai grįžtu į Lietuvą, dar lėktuvui nenusileidus Vilniaus oro uoste, jau noriu namo, į Kaimo Namelius, į Vidurio Airiją.

Man patinka Pilkadvaris – tai Tullynally Castle, pilis netoli Castlepollard, County Westmeath, kur mes su Džeku 10 metų nuomavomės butą, kol nenusipirkome Kaimo Namelių už 8 km nuo pilies. Gyventi joje šalta, drėgna, bet visai smagu vasarą
Senas ūkis kaimynystėje, kuriame vykdavo šiuolaikinės muzikos ir meno festivaliai prieš 5-10 metų
Belaukiant šiuolaikinės muzikos koncerto Vidurairyje, galima aplankyti parodas buvusiuose tvartuose. 2008 metų liepa. Hilltown, County Westmeath
Koncertas. Kompozitorė Gráinne Mulvey su fleitistu Joe

Nes nebemoku šnekėti su savo sesėm broliais…

Autobuse turiu mušti taloniuką ne tik sau, bet ir Ryanair standartus atitinkančiam lagaminui… Kai išvažiavau iš Lietuvos, visi išlipdavom pro priekines duris. O dabar mudu su Džeku visą stotelę, už sankryžos pravežė… Pro priekines duris dabar tik įlipa… Tai ką, nežinot, kokio jums talono reikia? Ar pensininkė? Parodykit pažymėjimą… O kad toj Airijoj jų neduoda. Kas, kad mudviems per abu šiais metais 142 suėjo, bet dar paskolos už Kaimo Namelius neišsimokėjom, dar banko kišenėj tebesėdim…

Vaizdelis pro miegamojo langą. Jau pievas šienauja Pilkadvary
Su pusseserimis iš Lietuvos Pilkadvario kavinėje

Ir kad benzino kainos Airijoje nuo 70 centų iki 1.5 euro per 15 metų pašoko… O važinėt abiems reikia. Ne tik į miestelį už 6 km duonos pieno… Dar važiuojam, nes norim senatvėj turėti savo, ne socialinį stogą…

Toks įprastas airiškas vaizdelis prie kelių. Kaimo pakelėj vaikigaliai dažnai tas rodykles į kitą kelią nusuka 🤔Castlepollard, County Westmeath

Ir tas nuolatinis dejavimas – neturim pinigų, nieko nemoka… Valdžioj – vieni vagys… Visi Lietuvoj tik – litukas, euriukas… Tai ar čia daug? Tik 100 euriukų! O man – ir 20 eurų – pinigas… Ir nemažas…

Dar išvažiuoju pavertėjauti į ligonines, mokyklas, socialinį skyrių, į policiją. Į teismus jau ne. O buvo laikai, kai 20-35 kartus per metus važiuodavau. Kur mano broliai tai girti važiavo… tai garsiai muziką užsileidę mašinoje naktį miestelio aikštėje ramybę drumstė… tai parduotuvę apvogė… Ai, tiesa, viena sesė buvo – kvepalų 2 ar 3 buteliukus iš vaistinės išnešė… O vyrai maistą iš lidlų aldžių, kai krizė, bedarbystė stojo 2008 metais. Dabar kai kurie sodininkais daržininkais patapo – kanapes augina… Vargetos, iš Lietuvos už skolas savo tautiečių atvežti ir čia patupdyti vienkiemy. Gal ir ne ką geriau gyvena nei Lietuvoj, bet kur bėgsi, kai kalbos nemoki? Airijoje dar skolų neturi… Moka jiems čia Airijoje… Ir už elektrą vandenį… Ir į parduotuvę kartą per savaitę nuveža…

Ar čia statistika iš tų keliasdešimt kartų per metus apylinkės teismuose? Bet peržiūri sąrašą – iš 60-90 pavardžių 1-3 lietuviškos, 1-2 latviškai rusiškos, 1-3 lenkiškos.  Na dar koks teisiamasis iš Rumunijos. Retkarčiais vienas kitas afrikietis, kinietis, brazilas.  Bet kiek tų lenkų Lenkijoj… Ir kiek lietuvių Lietuvoj… Ar čia, Airijoj…

O ligoninėj tos pačios bėdos kaip ir Lietuvoj. Tik mandagesnis, jautresnis čia medicinos personalas. Visada paaiškina apie vaistus, procedūrą. Bado adatėlėmis kūną – ar jauti? Ne… ne… ne…  gal jaučiu… lyg plunksna vedžioja… O adatėlė stiprokai kojon duriama…

O mokykloj… Prieš penkerius metus iš Lietuvos į Airiją atvežtas berniukas. Dabar jam septyneri. Čia net močiutę lietuvę turi, bet angliškų žodžių daugiau moka nei lietuviškų. Bet vargeli – nei vienų, nei kitų į sakinį nesudeda… Arba 13-metė mergaitė… Kaip ir visos jos amžiaus mergaitės labiau madom nei mokslais domisi, kantrybės pamokymams išklausyti neturi, nelabai linkusi savo daiktus susitvarkyti ar indus virtuvėje išplauti. Gal mokykloje ją amato išmokys… Bet mokytojos prašo mamos – gal į kitą mokyklą jūs ją… Ji gi tokia judri, vietoj nenusėdinti, prie siuvamos mašinos nepasodinsi, nes čia dėmesio, kantrybės, kruopštumo reikia, baisu, kad nesusižalotų. .. Negalės ji dirbti prie įrengimų… Mokytojos kalba apie vaikus, lyg tai jų sūnūs dukros būtų, o ne lietuvių moterų. Gal todėl ir myli lietuviukai airiškas mokyklas, Pirmininke.

Aš tik apie tuos pavienius, retus atvejus… Tikrai čia – ne visi 80 tūkstančių Airijos lietuvių. Ne tulpiniai, nors 2002 ar 2003 metais 8 žmogžudystės… Lietuvis lietuvį… O pernai, jau kelios lietuvės nužudytos… Bet tai – gal vidinės priežastys, šeimos gyvenimas nesugyvenimas… Nemokėjimas gyventi, ar ką?  Kaip įstojo į kažkokias vėžes gimęs, taip ir stumia savo gyvenimą… Ar Lietuvoj, ar čia – Airijoje… Dažnai pakeiksnoja Lietuvos valdžią  – ką ten Lietuvoj daryt? Ką ten moka? Iš ko gyvent? O va čia iš socialo gali pragyvent…

Dievuliau, ir vėl aš į lankas, Seimo Pirmininke…

Bet šiaip, Pirmininke, žinokit: lietuviai tikrai padorūs, darbštūs ir tvarkingi. Dirba. Užsidirba. Vaikus į mokslus stumia ir vaikai jau ne tėvų pėdom eina. Vyresnieji aukštuosius ar specialiuosius mokslus čia baigia. Nuo airio neatskirsi. Ir lietuviškai gražiai kalba. Bet angliškai greičiau.

Su Mulingaro lietuviais giedam Tautišką Giesmę. Atsimenat Užupio Konstitucijos 25 strapsnį? “Žmogus turi teisę būti įvairių tautybių”? Džekas pasijuto lietuvis esąs

Jaunesniuosius vaikus į dvi mokyklas leidžia. Šeštadieniais į lietuvišką. Dažnai pačių mamų pastangom surinktas ir atidarytas, kad vaikus lietuviškai skaityt rašyt išmokytų. Nors dabar – jau ir kalbėti… Gal prieš 10 metų mūsų Airijos lietuvių mokytoja Jurgita sake, kad auga bekalbė karta – nemoka padoriai nei lietuviškai, nei angliškai… Tada abejojau, o dabar važinėdama vertėjauti pati pamačiau, kad jauniausias vaikas šeimoje abiems lietuviškai kalbantiems tėvams ir vyresniems broliams seserims jau tik angliškai atsakinėja. Gerai, kad bent supranta lietuviškai…

Dar kiti lietuviai savo verslą kuria. Ir tokių gana daug. Šaknis čia įleido. Namus perka. Lietuviškai mes sakytume butus. O Airijoje, kad ir terasos namelių eilutėje, kur po 2 bendras sienas su kaimynais turi, 50 kvadratinių metrų per du aukštus, su atskiru įėjimu, namu, ne butu, vadina. Nes dar lopinėlis žemės prie to namo: mašinai po langais pasistatyti, vienam kitam bijūnui ar gvazdikėliui, o už namo – kokiam agurkui, salotoms. Arba šašlykinei cementinių blokelių siena aptvertame kiemeliuke.

Kai išgirstu, kad lietuviai namą nusipirko Airijoje, taip ir galvoju – ne tiek sau, o kiek savo vaikams… Visai kaip mano seneliai ar tėvai, nors nekalbėjo, kad dėl manęs gyvena. Bet seneliai savo trims vaikams ir septyniems anūkams į miestą vis bulvių, burokėlių, pusmetinio paršiuko mėsos atkišdavo, nes karvės, vištų nelaikė… O mano tėvai mus užaugino, į mokslus išleido, brolio vaikus prižiūrėjo. Pakalbėdavo, kuriam iš mudviejų – broliui ar man – butą palikti… Gal ir pagalvodavo, tik nesakė, kad gal kuris senatvėje juos nukaršinsim… Tik neteko… Ir brolis, ir aš jau vyresni už savo tėvus…

Ir kartais – ypač, kai išgirstu, kad lietuvis mirė, – pagalvoju: o kur man čia vietos atsigulti pasiieškoti?  Kapas čia kainuoja 480 eurų. Viengubas, bet du vienas ant kito gali pasilaidoti. O Lietuvoj, 2017 metais laidojo draugės brolį: už kapą – gal trigubą –500 eurų mokėjo … Visą pusę tūkstančio… Liko vos 40 metų amžiaus sulaukusi našlė su trim 7-15 metų vaikais… Buvau čia užklydusi į kapelius, gal 2-3 km nuo mūsų. Ant kalvelės, prie kelio ir palečių fabrikėlio. O nuo tų kapelių toks nuostabus vaizdas atsiveria – ir kalniukas, į kurį mes iš kitos pusės pro savo langą žiūrim. Ir nedidukas upeliukas per pievą gurgena. Ir ratais augantys medžiai aplink supiltas nedidukes kalveles upeliuko slėny išsibarstę.

Ekskursija Tullynally Pilies parke. Mane visada stebindavo angliški pastoraliniai peizažai – medžiai ten atrodydavo neproporcingai dideli. Bet pasirodo, anglai neklydo… Lietuvos medžiai tokie kuklučiai prieš juos

Airiai tuos archeologinius Bronzos amžiaus darinius “ringfort” vadina.

 

Nemirštu dar aš! Dar pagyvensiu! Sekmadienio rytais lovoje klausysiuosi Airijos RTE1 radijo laidų. O ten – kaip jau bus…

Gal ir Lietuvon grįšiu… Iš naujo mokytis gyventi… Ir būti svetima tarp savų… Tik kol su Džeku – aš čia, Vidurio Airijos Kaimo Nameliuose. Kad ir sapnuoju Lietuvą…

Vietoj epilogo

Atvykau į Airiją ne pati pirmoji laisvos Lietuvos lietuvė, bet dar prieš įstojimą į Europos Sąjungą. Prieš mus čia Airijoje buvo litvakai – XX amžiaus pradžioje iš carinės Lietuvos atvykę žydai. Bet jie su mumis nebendrauja. Gal kalbos nemoka. O gal ir nemaloni istorinė patirtis juos persekioja. Nes mes lietuviai – ne pati draugiškiausia ir geranoriškiausia tauta pasaulyje. Ir ne viską, ką turim blogo, iš sovietų, rusų, lenkų paveldėjom.

 Dalia Smelstoriūtė

Dalia Smelstoriute; 2019-01-20 Kalba Seimo Pirmininkui_DS Correction for FB.docx

Nuotraukos iš autorės asmeninio albumo

Leave a Reply