Bažnyčia kalnuose

Važiuojant tokiais keliais kalnuose, pasigirdo ne vienas „oi“ ar „ai“. Galima buvo išgirsti ir tokių pasisakymų „būčiau žinojusi, kad taip, tai tikrai nebūčiau važiavusi“. Pakilimai ir nusileidimai vietomis buvo tokie statūs, kad buvo neįtikėtina, kaip gali mašina pakilti ar nusileisti…

Važiuodami atgal tuo pačiu keliu, giedojom giesmes ir šlovinom Dievą. Tos pačios „baisios“ vietos buvo pravažiuotos be jokio baimės jausmo. Kodėl?

Tą dieną su draugais važiavome ryte per miškus į kalnus. Pradžioje atrodė nieko ypatingo nevyksta – miškai dulkėti, nepravažiuojami keliai ir vietomis neblogi vaizdai. Bet staiga miškai pradėjo retėti ir pro medžių viršūnes pradėjo atsiverti kalnai. Neįsivaizdavau, kad tokiose, rodos neįvažiuojamose vietose, galėtų būti gyvenami namai ir net viešbučiai. „Kaip čia galima patekti?“ – mąsčiau, jei mes čia galėjome atvykti tik su karine mašina, varoma visais keturiais ratais. Tai mašina, kurioje, prireikus, vienu mygtuko paspaudimu, nusileidžia oras padangose – labai svarbi galimybė, padidinati ratų sukibimą su gruntu, norint pravažiuoti „nepravažiuojamais“ keliais.

Dar toliau važiuojant, atsivėrė nuostabus kalnų grožis ir užkopus į  labai stačią viršukalnę, padarėme pirmąjį sustojimą. Nesitikėjome tokio grožio išvysti… Visi su džiaugsmu, išlipę iš mašinos, pradėjo fotografuotis. Visgi šiuolaikinė technika suteikia daug nuostabių galimybių. Prieš keletą dešimtmečių nė nesvajojome, kad kišenėje galėsime nešioti praktiškai profesionalų foto aparatą, su daugybe kitokių galimybių.

Šalia tokių nuostabių vaizdų, maždaug dviejų tūkstančių metrų aukštyje, gavome pauogauti ir pasmaguriauti kalnų  mėlynėmis.

Mūsų mašina atrodė kaip hibridas. Galingo karinio sunkvežimio ir autobuso junginys, kuriame buvo iki 17  sėdimų vietų.

Per kalnų viršūnes važiavome toliau link ežero. Vietomis mūsų „autobusinė“ kabina taip pasvirdavo į kairę ar į dešinę, kad, rodėsi, galima buvo apvirsti. Apvirsti tai dar ne viskas, nes šalia skardžiai, kuriais nuriedėti būtų galima šimtais metrų į apačią. Važiuodami atgal tuo pačiu keliu, šlovinom Dievą ir giedojom giemes. Štai viena iš jų:

„Baisios“ vietos buvo pravažiuotos be jokio baimės jausmo. Kodėl? Todėl kad mūsų žvilgsniai krypo ne į baisias duobes ar stačius pakelės šlaitus, bet į Viešpatį.

Štai ši diena, štai ši diena,

Dievo mums duota,

Dievo mums duota.

Šlovinkim Jį, šlovinkim Jį

Su džiaugsmu širdyje,

Su džiaugsmu širdyje.

Štai ši diena, štai ši diena,

Dievo mums duota.

Vietoje baimės jausmo, buvo džiaugsmas, ramybė ir pasitikėjimas Dievu. „Dievas gi mums davė ne baimės dvasią, bet galybės, meilės ir protingumo Dvasią“ (2 Tim 1, 7). Dvi sesės Kristuje, tiesiog prisipažino, kad baimės jausmo nebeliko – jos buvo išlaisvintos nuo baimės.

Čia norisi prisiminti pavyzdį iš Švento Rašto, kaip Petras ėjo vandeniu. „Tuo tarpu valtis jau toli toli nuplaukė nuo kranto, blaškoma bangų, nes pūtė priešingas vėjas.  Ketvirtos nakties sargybos metu Jėzus atėjo pas juos, žengdamas ežero paviršiumi. Pamatę jį einantį ežero paviršiumi, mokiniai nusigando ir, manydami, jog tai šmėkla, iš baimės ėmė šaukti. Jėzus tuojau juos prakalbino: „Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“ Petras atsiliepė: „Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu“.  Jis atsakė: „Eik!“ Petras, išlipęs iš valties, ėmė eiti vandens paviršiumi ir nuėjo prie Jėzaus. Bet, pamatęs vėjo smarkumą, jis nusigando ir, pradėjęs skęsti, sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane!“ Ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: „Silpnatiki, ko suabejojai?!“ Jiems įlipus į valtį, vėjas nurimo. Tie, kurie buvo valtyje, pagarbino jį, sakydami: „Tikrai tu Dievo Sūnus!“ Perplaukę jie išlipo į krantą Genezarete (Mat 14, 24-34).

Aišku, aš nemanau, kad mums reikia „bandyti“ eiti vandeniu ir taip gundyti Dievą. Vandeniu galima eiti tik tada, kai Viešpats veda.

Iš šitos Rašto vietos galima pasimokyti, kodėl Petras galėjo eiti vandeniu ir kodėl jis pradėjo skęsti. Galėjo eiti vandeniu, nes Viešpats psiuntė žodį: „Eik!“, galėjo eiti vandeniu, nes jo žvilgsnis buvo nukreiptas į Jėzų. O kai Petras pradėjo dairytis į vėjo smarkumą, išsigando… Taip ir mes, kol žiūrėjome į baisius, šalia esančius skardžius ir į neįprastai didelius mašinos svyravimus – buvo baisu… O kai prisipildę Dievo malonės ir ramybės su džiaugsmu kreipėme savo žvilgsnius į Viešpatį, baimės neliko. Nes „Dievas gi mums davė ne baimės dvasią, bet galybės, meilės ir protingumo Dvasią (2 Tim 1, 7). Dievo artume, Jo meilėje nėra vietos baimei. Nes „tobula meilė išveja baimę“ (1 Jn 4, 18). Kai musų žvilgsnis krypsta į Dievą – į tobulą meilę – ten nėra vietos baimei. Tai galima patirti ir pajausti artinantis prie Jo. Šlovinimas vienas iš kelių, kaip  artintis prie Dievo.

Gręžkimės į Viešpatį, ieškokime Jo ne tik kai mums sunku. Jis yra šaltinis mūsų gyvybės, Jame mes turime gyvenimo pilnatvę. Šiandien yra tinkamas laikas, tinkama diena išgelbėjimui. Ir kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties, vardo bus išgelbėtas.

Maloniai kviečiame į

Dublino Krikščionių Bažnyčią

Gyvasis Vanduo

susirinkimai vyksta:

Dublin International Hostel salėje

61 Moutjoy Street, Dublin 7

Sekmadieniais 12:00

Tel.: +353894016414

www.gyvasisvanduo.com

www.streamoflife.ie

Pastorius

Gintautas Tautkus

 

 

 

 

1 atsakymas į “Bažnyčia kalnuose”

  1. The happy song.

    This is an
    happy and
    delicate song,
    the sweet
    atmosphere
    of an intense
    desire.

    Francesco Sinibaldi

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *