Arūnas Teišerskis: Koronaviruso pandemijos metu “4Vėjų” lituanistinė mokykla tęsia švietimo misiją nuotoliniu būdu

Skubame pasidžiaugti, kad net ir koronaviruso pandemijos metu Dublino “4 Vėjų” lituanistinė mokykla tęsia švietimo misiją nuotoliniu būdu. Šia proga kalbėjomės su mokyklos vadovu ir Airijos lietuvių bendruomenės pirmininku Arūnu Teišerskiu.

Pandemija – iššūkis švietimo sistemai tiek Lietuvoje, tiek Airijoje. Reikėjo iš esmės keisti mokymo procesą, principus, keltis į virtualią erdvę. Kokius pagrindinius pokyčius įvardintumėte?

Pirmiausia, noriu pastebėti, kad lituanistinis švietimas užsienyje nėra privalomas. Svarbu tą suvokti, tai daug lemia. Mūsų mokykla nutarė nenutraukti darbo šiuo kriziniu laikotarpiu ir palaikyti tam tikrą veiklą. Siunčiame užduotis mokiniams elektroninėmis priemonėmis. Taip pat naudojamės ir lietuviškomis nuotolinio mokymo sistemomis – Ema ir Eduka. Deja, rimtesnio mokymo tokiais metodais suorganizuoti nėra įmanoma. Tarkim pirmokų atveju, tokį nuotolinio mokymosi modelį taikyti yra sudėtinga. Reikia matyti ką jie perskaito ir kaip jie tai perskaito, ką ir kaip rašo, parodyti. Taigi, kaip ir minėjau, mokytojai kuria ir siunčia mokiniams įvairias užduotis, o mokiniai jas atlieka. Aišku, ne visi tą daro, nes tai nėra privaloma.

Jūsų manymu, kokie yra nuotolinio mokymo privalumai ir trūkumai?

Visų pirma, ko mes nedarome, tai praktiškai nedarome video konferencijų. Nutarėme, kad tai neefektyvu. Privalumas nuotolinio mokymo, lyginant su standartiniu mokymu, yra toks, kad mokinys gali tas užduotis daryti bet kuriuo laiku, kada jam patinka. Privalumas turbūt tik toks ir tebūtų – mokinys užduotis gali atlikti „savo laiku“. Yra mokinių, kurie negali lankyti mokyklos šeštadieniais dėl kitų tuo pačiu metu vykstančių veiklų. Tai tokiu atveju nuotolinis mokymas yra labai naudingas.
Pagrindinis trūkumas nuotolinio mokymo yra tas, kad mokymas skirtas žmonėms, o ne robotams. Žmogus – iš prigimties yra sociali būtybė, biologinė rūšis. Socializacija, bendravimas yra svarbus aspektas kiekvieno mūsų gyvenime. Nuotolinis mokymas pasižymi bendravimo trūkumu. Gyvo bendravimo poreikis yra būdingas žmogui. Todėl bendravimas mokykloje – labai svarbus vaiką lydintis veiksnys. Jei eliminuotume gyvą bendravimą, medžiagos pateikimas taptų griežtu technokratiniu ugdymu. Todėl nuotolinis mokymas – yra psichologiškai sunkus uždavinys, kurį ne kiekvienas gali lengvai įveikti. O ypač jauname amžiuje. Manau, kiekvienas tą patiriame izoliacijoje.
Kitas trūkumas – kai mokytojas gyvai nemato mokinio, jis negali reaguoti į mokinį. Taip pat negali daug ko parodyti pavyzdžiais. Kontakto galimybė yra ypatingai svarbi ugdymo procese. Reikia stebėti kaip mokinys dirba. Pamoka nėra „vienos kalbančios galvos“ šou. Tai ne televizinė žinių laida. Svarbu yra abipusis kontaktas ir gyvas bendravimas. Tokie ir būtų pagrindiniai nuotolinio mokymo trūkumai.
Gal dar papildant… Mokykla – ne tik ugdymo, bet ir žinių perteikimo institucija. Žinių negali perteikti vien tik tėvai, ypač jei jie nori, kad jų vaikas išmoktų daugiau, nei jie patys žino. To nori kiekvienas vaiko ateitimi besirūpinantis tėvas ar mama. Kontaktinis laikas su mokytoju yra svarbus. Žmonija jau tūkstančius metų vienas kitą moko gyvo bendravimo metu, o ne vien tik per atstumus. Tas aspektas yra labai svarbus. Technologijos palengvina bendravimą, suteikia galimybę lengvai rasti daugybę informacijos, tačiau gyvo bendravimo poreikio jos nepanaikina ir negali panaikinti.

Kas, Jūsų akimis, yra tikras mokytojas? Kokios savybės reikalingos dirbant pedagoginį darbą specifinėje erdvėje – užsienio lituanistinėje mokykloje?

Turi būti tikslas ir motyvacija. Žmogus, turintis pedagogo diplomą, bet neturintis motyvacijos, nėra vadintinas mokytoju. Jis yra tik „diplomo turėtojas“. Todėl mūsų mokykloje stengiamasi kreipti dėmesį ne vien į turimą kvalifikaciją (ji irgi svarbi), bet į motyvą, kodėl tu kaip mokytojas šiame projekte atsidūrei. Turi būti noras, kitu atveju – žmogus tik imituos veiklą. Tokie mūsų mokykloje jei ir pradeda dirbti, tai neišsilaiko. O kai yra motyvacija, tai net ir ko nors nežinant, to galima išmokti. Lituanistinio švietimo užsienio lietuviams specifika yra visiškai kitokia nei Lietuvoje. Tai labiau panašu į užsienio kalbos mokymą, nes mokiniai, nors jie etniškai ir lietuviai, daug laiko leidžia anglakalbėje aplinkoje ir į lietuvių kalbos pamokas ateina kaip į tam tikrą „egzotinę“ pamoką. Taigi, norint dirbti su šiais mokiniais, nepakanka tik lietuvių kalbos vadovėlio. Pirmiausia svarbu net standartines Lietuvoje visiems žinomas sąvokas išsiaiškinti. Net vadovėlinį tekstą kartais mokiniams tenka išversti, nes jame būna sąvokos ir žodžiai, kurie Lietuvoje yra „savaime suprantami“, nes juos vaikai mato ir girdi visur aplinkui, tačiau mūsų mokiniams, gyvenantiems angliškai kalbančioje aplinkoje, to „savaime suprantama“ nebelieka. Nepakanka gramatikos formulių, būtinas ir žodynas. Jis Lietuvoje ateina su aplinkos kalba. Deja čia to reikia mokyti tikslingai. Žodynui pas mus mokykloje skiriamas net didesnis dėmesys, nei gramatikai. Nes apie kokią gramatiką gali eiti kalba, kai vaikas net nežino ką reiškia tas ar anas žodis? Taigi, mūsų mokyklos mokytojas geba plėsti mokinio žodyną bei taikyti užsienio kalbų mokymo metodus savo darbe. Mūsų mokykloje kiekvienas naujai pradėjęs dirbti mokytojas, net jei jis ar ji turi ilgą darbo Lietuvos mokyklose patirtį, gauna asmeninį mentorių. Būna kartais dėl to ir pasipiktinimų, nes ne visi supranta kuo skiriasi mokymo mūsų mokykloje specifika nuo Lietuvos mokyklų. Mokytojai, kurie bando dirbti senais, įprastais metodais, nusivilia, kai negauna gerų rezultatų. Tuomet tenka aiškinti, kad jiems reikia išmokti keisti tuos senus metodus ir dirbti visai kitaip, nei dirbo Lietuvoje. Kaip ir minėjau, kai yra motyvacija – žmogus gali išmokti. Kai yra tik diplomas – išmokimo stebuklas niekada neįvyks. Mėgstu kartoti, jei mokytojas nustoja norėti pats mokytis kartu su mokiniais – jis faktiškai jau nebegali dirbti šio darbo.

Ko palinkėtumėt Dublino ir visiems Airijos mokiniams?

Pirmiausiai, kantrybės. Kantrybės ir sveikatos. Pasaulyje vykstantys procesai yra natūralūs. Tikimės, kad viskas praeis, o šiandien tereikia kantrybės išlaukti šį laikotarpį. Šis laikas – puiku proga užsiimti darbais, kuriems anksčiau nebuvo laiko ir kurie laukė ilgus metus „eilėje“. Palinkėsiu, kad kuo greičiau grįžtume į gyvenimą, kuris buvo anksčiau. Jei ne rytoj ir ne poryt – vieną dieną vis tiek grįšime į tokį gyvenimą, kuris mus džiugina. Žmonijos istorijoje buvo daug baisesnių epidemijų, kurios ateidavo, nusiaubdavo visuomenes, šalis ar net ištisus kontinentus, bet gyvenimas – nors ir su pasikeitimais bei naujai išmoktomis pamokomis, įgyta patirtimi – vis tiek tęsdavosi toliau. Matyt, atėjo laikas ir dabartinei „čia ir dabar“ kartai išmokti kantrybės pamoką.

Dėkojame už pokalbį.

Su  Arūnu Teišerskiu kalbėjosi Edita Kaškevičiūtė

 

Parašykite komentarą