Ar ateinančios kartos kalbės lietuviškai?

Nepriklausomybės laikotarpiu, išgyvenus nemažą emigracijos bangą, galime pagaliau džiaugtis stiprėjančiu Lietuvos ir išeivijos dialogu, gilėjančiu bendradarbiavimu. Džiaugiamės Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos inauguracijos kalboje išsakyta nuostata: “Nėra Lietuvos lietuvių ir užsienio lietuvių. Visi mes esame viena tauta”. Tai įkvepia ir leidžia mums kartu sakyti, jog judame link vienijimo ir pripažinimo LR Konstitucijos teiginio, kad “Lietuvos valstybę kuria Tauta”.

Užsienio lietuvių įtraukimas į Lietuvos pilietinį, politinį, kultūrinį ir ekonominį gyvenimą yra galimybė ir būtinybė iškelti pagrindines problemas ir aptarti jų sprendimo būdus. Pasitarti, ką kartu galime padaryti.

Viena iš aktualiausių ir skaudžiausių šio laikmečio problemų, apie kurią iki šiol mažai buvo kalbama – spartėjantis jaunimo nutautėjimas išeivijoje. Vis dažniau ir dažniau pastebime, kad lietuvių vaikai išeivijoje nebekalba lietuviškai, o jų seneliai, norėdami susikalbėti su anūkais, priversti mokytis anglų ar kitų kalbų. Neretai galima išgirsti nuomonę, kad tai – tėvų apsiprendimas ir tėvų reikalas. Esą, jeigu tėvai nenori, kad jų vaikai išeivijoje kalbėtų lietuviškai, tai nieko čia ir nepadarysi. Tai tiesa, tėvų vaidmuo yra svarbus. Todėl didžiuojamės tais tėvais, kurie su vaikais šeimoje kalbasi lietuviškai, moko juos nuotoliniu būdu, steigia šeštadienines ar sekmadienines lituanistines mokyklas. Tačiau ne mažiau svarbi ir Lietuvos valstybės pozicija ir indėlis, sudarant galimybes visiems išeivijos vaikams mokytis gimtosios kalbos.

Šiuo metu pasaulyje yra kelios formaliojo švietimo lituanistinės mokyklos, kurias didele dalimi remia Lietuvos valstybė, kuriose sudarytos geros galimybės kasdien mokytis lietuvių kalbos ir lietuvių kalba. Tačiau šiose mokyklose mokosi tik itin maža išeivijos ar etninėse žemėse gyvenančių lietuvių vaikų, vos pora tūkstančių, Taip pat įvairiose pasaulio šalyse turime daugiau kaip  200 neformaliojo lituanistinio švietimo mokyklų, kuriose kartą per savaitę lietuvių kalbos mokosi daugiau kaip 7 tūkstančiai vaikų. Tai reiškia, kad tik 5-7 procentai (priklauso nuo valstybės) lietuvių vaikų užsienio šalyse turi galimybę sistemingai, bent kartą per savaitę,  mokytis gimtosios, tėvų ir senelių kalbos. Tai reiškia, kad mes kaip tauta kasmet prarandame tūkstančius jaunų žmonių, nes jų, nebekalbančių lietuviškai, santykis ir ryšys su Lietuva geriausiu atveju yra minimalus.

Neformaliojo lituanistinio švietimo mokyklos yra steigiamos privačia vaikų tėvų ar žmonių, pasišventusiai puoselėjančių lietuvybę, iniciatyva, pastangomis ir lėšomis. Nors pavadinime yra žodis “mokykla”, pagal Lietuvos įstatymus jos neturi mokyklos statuso, yra traktuojamos kaip visuomeninės organizacijos, klubai ar būreliai. Todėl ir dėmesys bei parama iš Lietuvos pusės, deja, šioms mokykloms yra minimali ir visiškai nepakankama. Visos pagrindinės mokyklų išlaikymo išlaidos ir rūpesčiai tenka mokyklų steigėjams ir rėmėjams. Mokykloms nėra lengva išsilaikyti,  dalis mokyklų nutraukia savo veiklą,  sunkiai kuriasi naujos.

Lietuvai, kaip valstybei turėtų būti svarbu, kad dešimtys tūkstančių lietuvių vaikų, kurie šiuo metu gyvena ir mokosi Jungtinėje Karalystėje, Norvegijoje, Airijoje, Ispanijoje, Vokietijoje ir daugelyje kitų pasaulio šalių, turėtų pilnas galimybes mokytis lietuvių kalbos ir gauti gilias žinias apie Lietuvos kultūrą, istoriją, geografiją. Lietuvos valstybei turėtų būti svarbu, kad tie dešimtys tūkstančių vaikų, tapę suaugusiais per lietuvių kalbą  išlaikytų ryšį su Lietuva, norėtų į ją grįžti, jai dirbti ir padėti. Nes jeigu jie nemokės lietuvių kalbos, daugumą jų mes – valstybė ir tauta – prarasime.

Nors visi kartu galime suskaičiuoti ir didžiuotis, kad esame net keturi milijonai, tačiau visgi mūsų nėra tiek daug, kad lietuvių kalbos išsaugojimas netaptų visos valstybės prioritetu. Mes, pasaulio lietuviai, esame ir turime būti tikrieji savo gimtosios šalies ambasadoriai. Suderinta kalbos išsaugojimo ateities kartose politika turi būti grindžiama atviru pokalbiu ir bendrais koordinuotais veiksmais. Kartu galime realizuoti ne išgyvenimo, būties, egzitencijos, bet atsinaujinimo, vertybių įprasminimo, pagarbos kiekvienam, kur jis bebūtų strategiją.  Jog, kaip Konstitucijoje teigiama: Lietuvių tauta išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius, siekia atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės. Saugokime ir didžiuokimės savo lietuviškąja dvasia.

Dalia Asanavičiūtė

Jungtinės karalystės lietuvių bendruomenės prmininkė

 

 

 

Parašykite komentarą