Airiškas kotedžas prasideda nuo židinio

Kaip bebūtų keista, bet airių kotedžai atsirado tik XVIII amžiaus pradžioje, o prieš tai airiai gyveno apvaliose trobelėse, apsuptose apsauginio griovio. Tokių statinių liekanų šiandien galima rasti visoje saloje. Žemėlapiuose jie vadinami fortais – daugelis jų apipinti stebuklingomis istorijomis. Taip pat Smaragdinės salos gyventojai gyvendavo „nameliuose ant vištos kojelių“ – Crannóg, pastatytuose ant pastolių ežeruose ir upėse. Airijos Crannóg galite rasti, pavyzdžiui, Craggaunowen parke Kilmurray, Sixmilebridge, Clare apskrityje.

Labai svarbu, kad medžiagos, reikalingos kotedžo statybai, būtų laikomos ne mažesniu, kaip 5 mylių atstumu nuo naujojo pastato, kurias atgabendavo vežimais, tempiamasis jaučiais ar asilais.

Akmuo, kaip statybinė medžiaga, daugiausia buvo naudojama pakrančių ir kalnuotose regionuose, molis – lygumose, o pelkėtų vietovių gyventojai namus statė iš durpių. Airijos kotedžai labai darniai įsiliedavo į aplinkinį kraštovaizdį. Ten, kur netoliese buvo pastatyti keli kotedžai, paprastai atsirasdavo ūkininkų bendruomenė – Clachán. Bendruomenės nariai pasiskirstydavo ganyklas ir ariamą žemę, taip pat nedirbamus žemės sklypus – „Clachán“ narių įsipareigojimai dar buvo vadinami Rundelio sistema. Panaši „bendro žemės naudojimo“ sistema egzistuoja ir šiandien Airijoje, kai ūkininkas neturi žemės, tačiau jis turi teisę ganyti gyvulius.

Kotedžo širdis – židinys

Iš pradžių airiški kotedžai neturėjo pamatų – palei būsimas sienas iškasdavo tranšėjas ir užpildydavo jas akmenimis, moliu ir žeme, kad konstrukcija būtų tvirtesnė. Grindys dažnai buvo molinės, nors ten, kur buvo akmenų, grindis išklodavo jais. Židinys dažniausiai buvo statomas iš akmens namo centre, už jo paprastai buvo statomas miegamasis, kad būtų šilčiau. Kai kurie židiniai buvo statomi iš šakų ir molio, tačiau tokių židinių beveik neliko – pradėjus kūrenti anglimis, reikėjo tvirtesnių, iš akmens statomų, židinių.

Nors daugumoje kotedžų centre buvo židinys, kai kuriuose namuose židinį atstodavo skydinės sienos, pastatytos dviejuose kotedžo galuose, pavyzdžiui, miegamajam šildyti, o kartais tokios sienos vaidindavo tik estetinį vaidmenį. Tokia siena paprastai buvo labai gili ir tęsėsi iki lubų, o kaminas išsikišdavo aukštai virš stogo. Dėl to kamino tokios sienos labai gerai išsilaikė ir jas galima pamatyti apleistuose kotedžuose.

Židinys buvo namo širdis ir siela, aplink jį sukosi visas šeimos gyvenimas –  virimas, džiovinimas, šildymas ir bendravimas. Iš židinio kruopščiai valė pelenus, kad žarijos kiek galima ilgiau šildytų namus. Židinio svarbą kotedže iliustruoja vienas visiems gerai žinomas posakis: „Nieko nėra geresnio už namus“, tačiau jo pažodinis vertimas būtų toks: „Nieko nėra geresnio už mano židinį“ (Nin aon tinteán mar do thinteán féin).

 Kad stogas „nenuvažiuotų“

Airijos stogo konstrukcijos gali būti įvairios: nuo akmeninės šiaurės vakaruose iki plokščios vidurio Airijoje. Šalies vidurinio apskrityse, rytiniuose ir pietiniuose regionuose gana populiarūs stogai iš įvairių medžiagų. Nepriklausomai nuo jų konstrukcijos, tradiciniai stogai paprastai buvo statomi iš dviejų gegnių, izoliacijai buvo naudojamos durpės, o išorinė buvo dengiama šiaudais.

Skirtingose regionuose stogams dengti buvo naudojamos skirtingos medžiagos. Geros ariamosios žemės plotuose buvo naudojami avižų arba kviečių šiaudai, taip pat viržiai, nendrės ir linai. Pakrančių teritorijose šiaudinis stogas buvo tvirtinamas panaudojant vielinį tinklą, kuris saugojo jį nuo audrų ir uraganų. Stogdengio profesija buvo viena gerbiamiausių. Sena airių patarlė sako: „Atsistokite skersai kelio, kuriuo eina stogdengys, taip, kad jis žinotų, jog jums reikia stogo, tačiau nebūkite įkyrūs, kad jis ant jūsų nesupyktų ir visai neateitų!“

Nedidelį šiaudinio stogo remontą dažnai atlikdavo pats kotedžo savininkas. Uolėtose vietose, tokiose kaip Burren ir Clare, stogo dangai dažnai naudodavo akmenį ar skalūną, nes jie buvo patvaresni ir lakui bėgant išpopuliarėjo ir kitose vietovėse. Geležis stogams dengti buvo naudojama rečiau, matyt, dėl didelės drėgmės, tačiau ji buvo gana populiari dengiant tvartų ir didesnių namų stogus.

Adare

Geras Airijos kotedžų tradicijos pavyzdys yra Adare kaimas Limerick apskrityje. 1967 m. šis kaimas laimėjo tvarkingiausio Airijos kaimo konkursą.

Per Adare driekėsi geležinkelis, kuris veikė nuo 1856 iki 1963 m., tačiau 1974 m. jis buvo uždarytas. Adare gyvena 1129 žmonės. Važiuojant keliu iš  Limeriko į Killarney, negalima nesustoti ir nepasigrožėti nuostabiais kotedžais su šiaudiniais stogais. Netoliese yra to paties pavadinimo pilis – dabar 5 žvaigždučių viešbutis, kuris naudojamas vestuvėms, todėl spalvingos pamergių ir jaunikių grupės gana dažnas reiškinys kaimelio gatvėse.

 Kotedžų tipai

Nors kotedžai būna skirtingų dydžių, juose visada yra tik vienas kambarys. Stogo medienos ilgis lemia namo plotį. Daugeliui pakrančių teritorijų ir salų gyventojų pagrindinis gegnių šaltinis buvo į krantą nuplukdyta mediena ir laivų nuolaužos.

Mažiausi buvo darbininkų arba Bothán Scóir kotedžai. Klajojantys darbininkai juos statė keliaudami iš vieno ūkio į kitą, dirbdami žemę 80 dienų per metus, kad sumokėtų nuomą, o likusį laiką skirdami sau. Šie kotedžai buvo labai paprasti – su molinėmis grindimis, be baldų ir dažnai net be langų.Pajūrio kotedžai buvo šiek tiek didesni, nes juose įkurdindavo ir galvijus.

Naminiai galvijai buvo nepaprastai vertingas turtas neturtingiems ūkininkams, todėl jie juos laikė savo namuose. Paprastai jų namas buvo statomas ant šlaito su nuožulniomis grindimis, kad gyvūnų išmatos nutekėtų iš gyvenamųjų patalpų. Tokie būstai leido laikyti naminius gyvūnus viduje esant blogam orui, be to, gyvuliai skleidė namuose papildomą šilumą. Kai kuriuose kotedžuose gyvenamieji kambariai buvo įrengiami ant aukšto, mansardoje, virš tvarto, esančio pirmame aukšte.

Augant žmonių gerovei, daugelis tokių būstų buvo paversti galvijų tvartais. Airiams turtėjant, pradėti statyti dviaukščiai namai. Tačiau, nepaisant to, name paprastai vistiek buvo vienas pagrindinis kambarys, o šalia jo – kiti kambariai. Buvo tikima, kad įrengti kambarius keliomis kryptimis negalima, nes taip galima nelaimę prisišaukti.

Durys

Beveik visuose Airijos kotedžuose durys nukreiptos į pietus. Kai kuriuose kotedžuose durys buvo gaminamos iš dviejų pusių, kad būtų galima kovoti su vėju. Ryškiausias Airijos kotedžo bruožas yra durys-langas.

Tokios durys airiams suteikdavo galimybę pasikalbėti su praeiviu gatvėje ar kotedžo gyventojais ir nesijausti vienišam.

Parengta pagal https://www.adaremanor.com/ ir   https://www.facebook.com/notes/irelands-past/irish-cottagescheck-comment-section-for-more-info-/273066533532135/  informaciją

 

Parašykite komentarą