Airija pro traukinio langą

Didžioji kelionė per Airiją iš Dublino į Limerick, iš Limerick į Galway, važiuojant vieninteliu šalyje liukso klasės traukiniu „Belmond Grand Hibernian“. Visi turbūt mėgstame traukinius: naujus ir senus, su vardais ir be jų, greitaeigius ir lėtesnius, tolimojo ir vietinio susisiekimo – visus, kurie sąžiningai pukši veždami mus iš vieno taško į kitą. Mums patinka stebėti pro traukinio langą pralekiančius kraštovaizdžius, netikėtas staigmenas, kurios laukia beveik kiekvienoje stotyje, – visa tai artima ir miela. Šį kartą susiruošėme į keturių dienų kelionę po Airiją „Belmond Grand Hibernian“ traukiniu.

PIRMA DIENA

Dublinas

Kadangi traukinys pajuda tik vakare, visą dieną galime vaikščioti po Airijos sostinę. Savo ekskursiją po Dubliną nusprendžiame pradėti nuo „Guinness“ alaus daryklos.

Naujų technologijų dėka pasijuntame lyg būtume patekę į Disneilendą, paįvairintą nebent „Du Soleil“ cirko triukais. Po nedidelės, bet labai įspūdingos 3D ekskursijos, mūsų laukė degustavimas, kuris pakėlė nuotaiką visai dienai. Nespėję nusibraukti nuo lūpų šokoladinės putos, nusprendžiame aplankyti garsiąją Molly Malone statulą Dubline.

Paminklas airių herojei Molly Malone, beje, taip pat vadinasi ir jai skirta baladė, Grafton gatvėje buvo pastatytas 1987 m. Miesto legendos byloja, kad dienomis ji prekiaudavo jūrų gėrybėmis, o naktimis „praktikavo“ ne mažiau senesnę profesiją. Dabar jau neįmanoma tikslai pasakyti, kaip ten iš tikrųjų buvo, bet viena aišku – daina apie ją jau seniai tapo neoficialiu Dublino himnu, o mergaitė su gilia iškirpte – vietine įžymybe.

Senas geras skanus sūrus šlapias ir purvinas Dublinas. Pačioje miesto širdyje, Liffey upės pakrantėje, prisiglaudė penkių žvaigždučių „Clarence“ viešbutis, kuris priklauso „U2“ grupės lyderiui Bono, kuriuo airiai ir didžiuojasi, ir kartu jį peikia.

Viešbučio interjere bandome rasti nors nedidelį pėdsaką ar ženklą, primenantį apie legendinės muzikos grupę, norisi, kad bent kažkur kabotų sena gitara arba kur nors kamputyje stūksotų nors viena „Grammy“ statulėlė – veltui ieškome. Nieko panašaus nėra, nėra jokios užuominos apie dabartinį Airijos stabuką.

Viešbutis kaip viešbutis. Nebent meniu išsiskiria – čia galite paragauti varlių kojyčių ir balandžių kepsnio. Pirmas patiekalas – kietas, antras – apgailėtinas.

Už upės mus pavilioja dar vienas viešbutis „Morrison“, kuris palyginti neseniai tapo ponios Baturinos nuosavybe. Naujoji šeimininkė norėjo jį paversti penkių žvaigždučių SPA kompleksu, tačiau vietos valdžios institucijos uždraudė rekonstrukciją: miestiečiai nenorėjo išsiskirti su vietine įžimybe – senoviniu literatūros klubu, besiglaudžiančiu šiame pastate.

Klube įsikūrusi visai pakenčiama kavinė, o geranoriškas jos valdytojas, ponas  Fitzroy, vos pamatęs mus, su didžiuliu entuziazmu ima pasakoti apie Dublino įžymias vietas, susijusias su James Joyce ir jo romanu „Ulysse“. Nuobodoka, bet negi jam imsi ir pasakysi, kad taip iki galo ir neperskaitėm šio didingo kūrinio…

– Aš taip pat, – prisipažįsta mus lydintis Roy. Kelias minutes jis laukia mūsų reakcijos ir, nesulaukęs, siūlo užsukti į Trinity koledžą. – Ten, be senosios Evangelijos rankraščio, galima pamatyti ne mažiau žinomo Dublino rašytojo Oscar Wilde pirmosios pjesės rankraštį. Beje, ar jūs žinote, kam ji buvo skirta? Rusijai.  Rekomendavome  su šiuo rankraščiu susipažinti mūsų viešbučio naujajai šeimininkei poniai Elenai, bet jos tai nesudomino, galbūt dėl to, kad pjesėje kalbama apie Rusijos revoliuciją …

Koledžo bibliotekininkas ponas Fitzher maloniai parodo mums pirmąjį ir praktiškai paskutinį Oscar Wilde dramos „Vera, or the Nihilists” egzempliorių.

– Šį kūrinį, sere, praktiškai galima apibūdinti kaip teisingai pamirštą ir nevertinamą, nes tai tikrų tikriausias grafomano darbas. Rašytoją tuo metu buvo sužavėjęs teroristės Veros Zasulič įvaizdis. Oscar Wilde vaizduotė piešė ją kaip neįtikėtinai gražią moterį, kuri buvo prisiekusi visą gyvenimą keršyti kraujasiurbiams-valdovams, bet netikėtai ji įsimylėjo į Rusijos sosto įpėdinį, kuris, pasirodo, buvo jos bendraamžis. Herojė keikia save už netikėtai prasiveržusią aistrą tironui ir… išdavystę Rusijos revoliucijai. Nepakėlusi dvasinių kančių, ji nusiduria užnuodytu peiliu ir miršta ant ją mylinčio didiko rankų:

– Vera! Ką tu padarei?

– Aš išgelbėjau Rusiją …

Taip netikėtai baigiasi ši meilės istorija, kurioje rusų revoliucionieriai dėvi cilindrus ir geria ruginį viskį. 1881 m. pjesę pastatė Londono „Adelphi“ teatras, tačiau repertuare ji neišsilaikė ir nė vienerių metų.

Žiūrint į trapų šios dramos rankraštį, šmėsteli mintis, kad tai būtų puiki dovana kokiam nors dabartiniam maištaujančiam režisieriui, kuris galbūt ją prikeltų antram gyvenimui, bet svajonėms išbujoti neleidžia mintis, kad jau laikas skubėti stotį. Mūsų laukia kelionė po Airiją.

Аleksas Dubas

(Tęsinys kitame laikraščio numeryje)

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *