Airija pro traukinio langą  

Airija pro traukinio langą

 (Pabaiga, pradža „Lietuvis“ Nr. 502)

 Didžioji kelionė per Airiją iš Dublino į Limerick, iš Limerick į Galway, važiuojant vieninteliu šalyje liukso klasės traukiniu „Belmond Grand Hibernian“.  Visi turbūt mėgstame traukinius: naujus ir senus, su vardais ir be jų, greitaeigius ir lėtesnius, tolimojo ir vietinio susisiekimo – visus, kurie sąžiningai pukši veždami mus iš vieno taško į kitą. Mums patinka stebėti pro traukinio langą pralekiančius kraštovaizdžius, netikėtas staigmenas, kurios laukia beveik kiekvienoje stotyje, – visa tai artima ir miela. Šį kartą susiruošėme į keturių dienų kelionę po Airiją „Belmond Grand Hibernian“ traukiniu.

KETVIRTA DIENA

„Keliautojai“. Liudytojas. „Mergaitė iš Galway“.

 Didžiausias Airijos geležinkelių sistemos privalumas yra tas, kad jis nėra perkrautas. Gyventojai čia mėgsta automobilius. Todėl mūsų „Belmond Grand Hibernian“ traukiniui nereikia dalintis bėgiais su niekuo ir jis gali ramiai riedėti raižydamas įmantrius vingius.

Pusryčių metu kai kurie iš mūsų pastebėjo, kad mes jau keletą kartų pravažiuojame tą pačią vietą: pievą su besiganančiomis karvėmis. Kažkas netgi atpažino jau matytą vėjo malūną, kuris prieš 40 minučių jau buvo patekęs į mūsų akiratį. Užplūdo savotiškas linksmumas, pagalvojus, kad mūsų traukinys, kaip ir tramvajus, suka žiedinius ratus.

Mes atkreipėme dėmesį į senovinį miestelį, prigrūstą prikabinamų namelių ir devintojo dešimtmečio automobilių. Šie vaizdai temdė įprastinį kraštovaizdį, nusėtą avių. Jautėmės taip, lyg mes staiga atsidurtume Balkanuose: ant virvių, ištiestų tarp namukų ir automobilių, plaikstėsi skalbiniai, valkatavo nutriušusių šunų šutvė, lakstė purvini vaikai, o rūkančios moterys, vilkinčios paprastus sportinius kostiumus arba, dar blogiau, chalatus, tingiai žvilgsniu lydėjo nuriedantį mūsų traukinį.

Ponas Krakenas atsidūsta taip, lyg ką tik pralaimėjęs bylą advokatas ir paaiškina:

– Tai mūsų skausmas ir gėda. Šiuos žmones vadina „keliautojais“. Jie yra vietiniai airiai, tačiau jie turi etninės mažumos statusą. Kaip jie tokiais tapo, niekas tiksliai nežino. Tai – paslaptis. Galbūt jie pasirodė Didžiojo bado metu (Airijos bulvių badas 1845-1849 m., kurį sukėlė didžiulis pasėlių užterštumas). Galbūt tuomet daugelis buvo priversti klajoti ieškodami nors kokio darbo. O galbūt jie ir yra tie tikrieji airiai, kurie čia buvo dar iki vikingų atvykimo? Kaip jie užsidirba pragyvenimui? Pavyzdžiui, plėšikaudami. Ar matote  stovyklą, kurią pravažiuojame? Jie pasistatė ją šalia miesto. Jie tam turi teisę. Tuoj prasidės linksmybės, užgros garsi muzika, atsiras krūvos šiukšlių… Gyventojams teks rinkti pinigus, kad kažkaip „atsipirktų“ nuo jų. Jie vadina save „keliautojais“ (travelers) ir nereikia juos painioti su čigonais. Ar matėte Guy Ritchie filmą „The Big Kush“? Ar prisimenate Brad Pitt suvaidintą personažą? Jis puikiai atskleidė jų gyvenimo būdą ir žargoną.

Po pusryčių išeiname į peroną. Mūsų laukia stalai, užtiesti elegantiškomis baltomis staltiesėmis, ant jų – alus ir austrės. Keista, bet beveik niekas neskuba vaišintis.

– Šiandien mūsų laukia puikūs pietūs, o vėliau Ashford pilyje, Mayo apskrityje aplankysime mokyklą, kur mokoma medžioklės su sakalais, – užsitraukdamas pypkę porina ponas Krakenas ir priduria: – Dabar toje pilyje gali pagyventi kiekvienas norintis… Nors galbūt ir ne visai kiekvienas, nes tai vienas iš prabangiausių viešbučių Airijoje. Jame gyveno John Lennon, karalius George V, prezidentas Ronald Reagan ir Brad Pitt.

Pakeliui į pilį trumpam sustojame, kad pažiūrėtume kaip aviganiai šunys suvaro avių bandą. Pagaliau ir pilis – didinga, aukšta, apsupta senų sodų ir golfo aikštyno. Jos teritorijoje yra grobuoniškų paukščių veisimo mokykla. Nespėju nė atsipeikėti, kai ant mano rankos kažkas staigiu judesiu užmauna ilgą odinę pirštinę, paduoda mėsos gabalėlį ir pasiūlo pačiam įsitikinti, kad sakalas suras mano ranką, pasivaišins ir taikiai nuskris. Bijoti nereikia.

Tačiau visus įspūdžius, susijusius su pavojingais sparnuočiais, užgožia kita istorija. Netoli nuo Ashford mes sustojame šalia kažkokių senovės griuvėsių. Samanomis apaugę pilki akmenys ir nusvirę keltų kryžiai byloja, kad anksčiau čia kažkas buvo.

– Tai yra Conall Cernach dvaro griuvėsiai. Jiems apie du tūkstančius metų, – sako mūsų vadovas ponas Krakenas. Pastebime, kaip aprasojo jo akiniai – akių nematyti ir jis primena aklą Homerą. – Norite paklausti, kuo garsus Conall? Jis yra vienas iš didžiausių airių mitologijos herojų. Be to, manoma, kad jis buvo verslininkas. Vieną dieną, keliaudamas verslo reikalais, jis atsidūrė visiškai kitoje Romos imperijos dalyje, Jeruzalėje, ir visai netyčia tapo Jėzaus nužudymo liudininku. Tačiau reikia pažymėti, kad šis įvykis jam nepadarė jokio įspūdžio, nes tuo metu bausmės ant kryžiaus  nebuvo kažkoks ypatingas įvykis. Tačiau, grįžęs namo, Conall patvirtino, kad, kai jis buvo Jeruzalėje, jis matė, kaip nukryžiavo kažkokį mesiją, priversdami jį dar ant savo pečių užnešti ir kryžių ant Golgotos kalno. Conall taip pat apibūdino kilusius  neramumus mieste, taip patvirtindamas biblijinio įvykio autentiškumą.

Klausėmės šios istorijos ir tikrai ne vienas pagalvojome: kaip dažnai mes galime tapti kokio nors svarbaus įvykio liudininkais. Prisiminiau savo kelionę į Honkongą tuo metu, kai jis buvo grąžintas Kinijai. Dar prisiminiau, kaip viešėjau pas savo močiutę Samaroje (tuomet Kuibyševe) ir kaip ten vyko susitikimas su Michailu Gorbačiovu. Aš, paauglys, atsidūriau pirmoje minios eilėje, beveik nieko nesuprasdamas, klausiausi audringos kalbos apie perestroiką ir savo akimis mačiau kaip ant pirmo ir paskutinio Sovietų Sąjungos prezidento „pakakojo“ žuvėdra. Taip, tiesiai ant skrybėlės ir lietpalčio apykaklės. Kažkodėl niekas nesijuokė. Dabar tai suprantu, kad jis, kaip ir mes visi, tebuvo paprastas žmogus, kuris lengvai pažeidžiamas ir kuris tiesiog dirbo savo darbą. Atrodo, praėjo ne tiek daug laiko, o iš tikrųjų kaip daug kas pasikeitė.

Kol knaisiojausi savo prisiminimuose, atvykome į Galway miestą. 2017 m. apie jį, dėka Ed Sheeran hito „Galway Girl“, sužinojo visas pasaulis. Apie ką ši daina? Pabandykime prisiminti.

Ji grojo smuiku airių muzikos grupėje,

Bet ji įsimylėjo anglą.

Jis pabučiavo ją ir, paėmęs ranką, pasakė:

„Mieloji, aš tiesiog noriu šokti“.

Ji paklausė, ką reiškia gėlų tatuiruotė ant jo rankos?

Jis atsakė: „Tai viena iš mano draugo dainų,

Gal norėtum išgerti?“

Žinai, aš jai tada pralošiau, žaizdamas biliardą.

Ir tada ji mane pabučiavo taip,

Tarsi daugiau nieko nebūtų kambaryje.

Kai atėjo laikas skirtis,

Aš laikiau jos ranką,  ji laikė mano,

Mūsų apsiaustai kvepėjo cigaretėmis, viskiu ir vynu..

Aš prisiekiu, tikrai parašysiu dainą apie tave,

Apie Galway mergaitę ir apie šį puikų vakarą.

Viduramžių Galway netgi nieko nenutuokiantis apie architektūrą pajus ispanišką stilių – pernelyg šiai vietai ryškios spalvos ir puošni fasadų apdaila. Beje, visi uostamiesčiai turi kažkokią ypatingą dvasią. Pirmasis turistas, kuris aplankė Galway, manoma, buvo Kristupas Kolumbas. Paskutiniai šiuo metu – mes, traukinio keleiviai. Turime laisvo laiko ir galime mėgautis ramia atmosfera, gatvės muzikantų grojimu, patraukliomis parduotuvytėmis ir barų (pabų), išsirikiavusių vingiuotose gatvelėse, gausa.

Ten, kur upė įteka į Galway įlanką, yra žuvų restoranas, dėl kurio, turiu pasakyti, verta atvykti į Airiją. Jis turi sudėtingą pavadinimą „Ard Bia at Nimmos”, tačiau visa, ką jums pasiūlys jo virėjai ir ką jiems davė Neptūnas, tikrai suvalgysite su malonumu! Be to, ten turėsite galimybę pakalbinti vaikinuką, vardu Richard. Jis yra padavėjas ir savininko sūnėnas. Šis putlus vaikas, išaugintas ant kreminės sriubos, žino daugybę pasakojimų ir juokelių. Pavyzdžiui, apie airių žvejus: „Jie negelbėja skęstančiųjų. Ir ne dėl to, kad žvejai stokoja kilnumo ar drąsos, ne. Tiesiog jie tiki, kad bet koks susitikimas su vandenynu yra nulemtas likimo. Visus įvykius, kurie su jumis atsitinka jūroje, reikia priimti tokius, kokie jie yra, kitaip jūs galite prišaukti bėdą sau ir savo šeimai. Todėl, jei audros metu nelaimingas žvejys nukrenta į jūrą, niekas neskuba jo gelbėti. Kolegos, stovėdami ant denio ir stebėdami plūduriuojantį žveją, klausia: “Sean! Ar tu nesupyksi, jeigu paimsiu tavo laimikį? Seni, man visada patiko tavo žmona. Dabar Molly bus našlė ir tu juk neprieštarausi, jeigu aš ją vesiu? Nesijaudink, vaikais aš pasirūpinsiu“.

Jeigu jūs pasigardžiuodami valgysite ir atidžiai klausysitės Richard, tai jis būtinai į kelionę įdės jums piemenų pyrago. Tai dar vienas nacionalinis patiekalas, kurio bulvių pluta, daržovių košė ir avinėlio mėsa apsaugos jus nuo žvarbaus vėjo ir lietaus. Ir tai tikra tiesa, nes aš šį gardumyną sėkmingai atsivežiau į Maskvą, nuo kurios mane tada skyrė dar visa para ir du skrydžiai.

Atsisveikinimo vakarėlis traukinyje sukėlė liūdesį. Kažkaip per šią kelionę jau susigyvenau su savo nekalbia šeima iš Izraelio, linksmais meksikiečiais ir, aišku, su ponu Krakenu. Kiekvieną dieną lydėjusi įspūdžių lavina slūgsta. Kaip dabar reikės atsisakyti šio kraštovaizdžio, kaip reikės įprasti gyventi ne traukinyje? Liūdnas melodijas grojantis muzikantų trio tiesiog varo į depresiją. Apie ką jie dainuoja? Apie amžiną pavasarį. Apie sudaužytą širdį. Taip, atrodo, aš įsimylėjau. Į šią šalį. Į savo kambarį/kupe ant ratų. Įdomius pasakojimus su dar įdomesnėm potekstėm. Galų gale į sūrų Airijos sviestą. O kad taip dar porą dienelių čia užtrukus, o gal dar ilgiau, o gal ir dar…

P.S. Aleksas Dubas už šią kelionę dėkoja „Nasha Gazeta“ redaktoriui Sergejui Tarutinui ir kelionių po Smaragdinę salą organizatorei Elenai Bezborodovai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *