Airija pro traukinio langą

Didžioji kelionė per Airiją iš Dublino į Limerick, iš Limerick į Galway, važiuojant vieninteliu šalyje liukso klasės traukiniu „Belmond Grand Hibernian“.  Visi turbūt mėgstame traukinius: naujus ir senus, su vardais ir be jų, greitaeigius ir lėtesnius, tolimojo ir vietinio susisiekimo – visus, kurie sąžiningai pukši veždami mus iš vieno taško į kitą. Mums patinka stebėti pro traukinio langą pralekiančius kraštovaizdžius, netikėtas staigmenas, kurios laukia beveik kiekvienoje stotyje, – visa tai artima ir miela. Šį kartą susiruošėme į keturių dienų kelionę po Airiją „Belmond Grand Hibernian“ traukiniu.

(Tęsinys. Pradžia Nr. 13 (502)

TREČIA DIENA

Killarney ežerai, IRA, Connemara, Limerikas

 Po pusryčių, žinoma, ne tokių nuobodžių kaip mano kaimynų iš Tel Avivo (makaronai su šviežiais pomidorais), mes pakeitėmė transporto priemones – iš pradžių į vežimėlius, pakinkytus poniais, po to juos iškeitėme į pramoginį katerį, kad plėvėsuojant oranžiniai-žaliai vėliavai galėtume smagiai pasiplaukioti po Killarney įlanką.

Kateryje mūsų laukė putojantis vynas ir vietinės grupės koncertas. Už borto – nuostabūs kraštovaizdžio vaizdai. Vienišos, medžiais apaugusios salelės verčia galvoti apie gyvenamosios vietos pakeitimą ir klaidingai fantazuoti apie tai, kokia graži visgi gali būti vienatvė. Ant krantų gali pamatyti labai retai gamtoje aptinkamą žemuoginį medį bei šv. Patriko kopūstus. Patrikas skleidė krikščionybę Airijoje, naudodamas trilapį dobilą: “Pažvelkite! Ar matote tris lapelius? Tai ir yra trejybės simbolis”.

 

Kadangi mes prabilome apie pagrindinį šių vietų šventąjį, jums tikrai bus papasakota spalvinga istorija apie tai, kaip Patrikas iš salos išvedė visas gyvates. Tačiau nepamirškite, kad mokslininkai laikosi kitokios nuomonės – pasak jų, gyvatės iki Airijos paprasčiausiai neatplaukė. Pleistoceno epochoje, kuri baigėsi maždaug prieš 12 tūkstančių metų, šiuos kraštus dengė ledynas ir čia gyvatės negalėjo gyventi. O kai ledynas ištirpo, tarp Airijos ir žemyno jau buvo jūra.

Dar ne taip seniai Airija buvo viena iš religingiausių pasaulio šalių – 1980 metais 90 proc. airių lankė bažnyčią, o dabar jų skaičius neviršija net 20 proc.

Bet mes nukrypome nuo temos. Po pasiplaukiojimo kateriu, keliaunininkų grupė pasidalina: kažkas eina žvejoti upėtakių ir lašišų, kažkas nori pasiklausyti vargonų muzikos Kylemore  veikiančiame benediktinų vienuolyne.

Mes gi, pasiėmę keletą butelių putojančio vyno (šampano?) ir jais sugundę katerio muzikantą Piterį, kviečiame prisėsti prie pakrantėje įsikūrusios parduotuvėlės ir apie šį bei tą paplepėti. Tiesą sakant, mus domino nuo 1969 m. iki 1998 m. IRA (Airijos respublikonų armijos) karų laikotarpis, nes šios temos, kaip mes pastebėjome, labai vengia visas traukinio personalas.

Senolis Piteris kaip tik yra vienas iš tų, kurie 1980-aisiais aktyviai dalyvavo riaušėse ir jis su malonumu pasakoja apie tuos savo bebaimės jaunystės metus. Piteris sako, kad tuo metu, kai Anglija buvo demokratijos vitrina visam pasauliui, Šiaurės Airijoje galiojo įstatymas, pagal kurį didieji žemės savininkai, britų protestantai, rinkimuose galėjo turėti iki 10 balsų, o vietiniai bežemiai airių katalikai apskritai neturėjo net balso teisės.

Per visą pokalbį virš mūsų galvų neramiai suko ratus du ereliai – taip pat gamtoje retai sutinkama rūšis. Pasakojame Piteriui, kad girdėjome, jog Maskvoje, Jauzos pakrantėje,   nuo 1990 metų yra įsikūręs  Airijos baras, o Britanijos ambasada jį yra įtraukusi į vietų sąrašą, kurias Britanijos piliečiai kategoriškai turėtų vengti viešėdami Rusijos sostinėje. Tame bare visos sienos išmargintos IRA simboliais ir barikadų paveikslais. Piteris paporina mums savo vado istoriją.

Kartą Airijos patriotams prireikė sunkvežimių, kad galėtų pervežti žmones ir ginklus. Tokį transportą turėjo tik amerikiečių kompanija, kurios vadovybė neskubėjo juo dalintis, motyvuodama tuo, kad JAV nebuvo įtraukta į anglų ir airių konfliktą. Tada vadas oficialiai paskelbė, kad IRA stoja į karą su Jungtinėmis Valstijomis ir tai suteikė teisinį pagrindą gauti tuos sunkvežimius.

Klausiame Piterio: kodėl airiai, jau šimtą metų turintys Nepriklausomybę, taip ir nesugebėjo kairiapusį judėjimą pakeisti į dešinės pusės judėjimą, kuris, beje, yra kone visame pasaulyje. Piteris tyli. Gerai jau, tegul būna su transporto eismu taip, kaip yra, bet kodėl negalima buvo pakeisti angliškus elektros jungiklius į normalius, kuriuos naudoja visi žmonės arba kodėl prausyklose negalima buvo įmontuoti paprastus vandens maišytuvus? Piteris tyli. Metame paskutinę “kortą”:

– Ir apskritai… ar jūs žinote, kad “Heathrow” oro uoste skrydžiai į jūsų šalį vykdomi per vidaus skrydžius?

Mūsų žilabarzdis pašnekovas liūdnai atsidūsta ir, nesurasdamas ar nežinodamas atsakymo, demonstratyviai ima stebėti sklandančius erelius. Paskui, tarsi įsitikinęs,  kad mes ir nelaukiame atsakymo, skelia anekdotą.

Piterio anekdotas

Mūsų laikai. IRA veteranas, paprašytas istorijos mokytojos, skaito pranešimą jaunesnių klasių moksleiviams.

– Vaikai, štai čia, šioje kryžkelėje mes ir pastatėme savo barikadą. Atnešėme automobilių padangų.  Atvilkome senas spintas. Kas turėjo, atsinešė armatūros. Taip mes prasilaikėme visą savaitę. Tai buvo pragaras, sakau jums. Bet blogiausia buvo tai, kad mes mirėme iš troškulio – paskutinį viskio butelį išgėrėme jau pirmą dieną, o paskutinis alaus butelis baigėsi jau antrąją dieną.

– Dėde Šonai, ar galiu užduoti jums klausimą? – ranką pakelia smalsus mokinys. O vandens jūs turėjote?

– Taip, vandens mes turėjome, bet ne prausimasis mums tada rūpėjo.

Turint tokį įdomų pašnekovą, laikas iki saulėlydžio prabėgo akimirksniu. Atsisveikindamas Piteris leidžia mums papūsti į jo dūdmaišį.

Keliautojų grupės vėl susijungė. Meksikiečiai giriasi žvejybos laimikiu, gerokai padidindami sugauto upėtakio dydį – jie nesiskiria niekuo nuo bet kurio žvejo, gvenančio bet kuriame pasaulio kampelyje.

Mes patraukiame į Connemara slėnį, kad aplankytume nacionalinį parką, esantį vakarinės Smaragdinės salos dalyje. Durpynai, pievos ir nedideli kalnai netikėtai nusileidžia tiesiog į vandenyną. Mes staiga atsiduriame ant skalūnų uolos, kurią nesustodamas skalauja šaltas Atlanto vandenynas. Čia lizdus susisukę apie 30 tūkstančių paukščių, įskaitant ir labai retus. Visą šio slėnio grožį galima pamatyti populiariame filme “Haris Poteris ir pusiau kraujo princas”.

Sugrįžtame  traukinį. Kupe surandame organizatorių parengtą staigmeną – baltos vilnos įvairiais raštais išmargintus megztinius. Kadangi mes esame pakrantės regione, virtuvės šefas Alanas mums sako: “Užkandžiui pasiūlysime žuvies iš  Bearos pusiasalio, po to – jūros gėrybių sriubos, o karštam pateikalui – rūkytos  lašišos, paruoštos pagal Donegalo meistrų receptą. O mūsų draugams iš Tel Avivo paruošėm lęšius su špinatais. Gero apetito”!

Vakaras tradiciškai baigiasi vagone-bibliotekoje. Šio vakaro programoje – šokiai.

Tie patys tradiciniai airiški šokiai, kai šokėjų kojos juda sinchroniškai, rankos kabo kaip prisiūtos prie drabužių, o nugaros labai tiesios. Mūsų nuolatinis gidas antropologas p. Krakenas moka nustebinti, paaiškindamas šių šokių prigimtį:

– Atkreipkite dėmesį į rankų padėtį. Matote? Jos nejuda. Taip yra todėl, kad airių nacionalis šokis gimė bare. Šokėjai šoko ant statinių, kurios stovėjo baro centre, apsupti lankytojų. Jie turėjo nugaras laikyti tiesiai, o rankų nejudinti, kad netyčia nenumestų nuo kieno nors galvos kepurės. Mums tą vakarą traukinyje šoko šokėjai iš Limeriko. Mūsų traukinys kaip tik į ten juda nakvynei.

Miestas, kaip jūs tikriausiai žinote, tapo eiliuotų kūrinių simboliu. “Limerikai” – tai trumpučiai penkių eilučių komiksai, turintys absurdo elementų.

Pirmoje tokio “limeriko” eilutėje turite nurodyti personažą ir jo kilmę. Antroje – papasakoti, kas nutiko su juo. O toliau jau viskas priklauso nuo jūsų fantazijos, tačiau reikia, kad  pirmoji ir paskutinioji eilutė būtų vienodos.

Pavyzdžiui:

Matematikas iš platformos „Degunino“

Buvo „Glory“ gerbėjas.

Spręsdamas logoritmus,

Garsino „Glory“.

Matematikas iš platformos „Degunino“…

Žinoma, mes juokaujame. Ponas Krakenas mums skaitė kitokius „limerikus“, kuriuos kitataučiui ne taip jau lengva suprasti, o dar sunkiau išversti. Todėl prieš miegą, patogiai įsitaisę kupe, kiekvienas šio puikaus traukinio keliautojų greičiausiai išsitraukė savo mėgstamą knygą.

 

Аleksas Dubas

 (Tęsinys kitame laikraščio numeryje)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *