Airija pro traukinio langą

(Tęsinys. Pradžia „Lietuvis“ Nr. 502)

 Didžioji kelionė per Airiją iš Dublino į Limerick, iš Limerick į Galway, važiuojant vieninteliu šalyje liukso klasės traukiniu „Belmond Grand Hibernian“.  Visi turbūt mėgsta traukinius: naujus ir senus, su vardais ir be jų, greitaeigius ir lėtesnius, tolimojo ir vietinio susisiekimo – visus, kurie sąžiningai pukši veždami mus iš vieno taško į kitą. Mums patinka stebėti pro traukinio langą pralekiančius kraštovaizdžius, netikėtas staigmenas, kurios laukia beveik kiekvienoje stotyje, – visa tai artima ir miela. Šį kartą susiruošėme į keturių dienų kelionę po Airiją „Belmond Grand Hibernian“ traukiniu.

(Tęsinys. Pradža „Lietuvis“ Nr. 502)

ANTRA DIENA

Traukinys. Blarney pilis ir ten esantis Oratorinis akmuo. Geras ir blogas viskis. Traukinio koridoriuje aristokratiškai nuskambėjęs varpelis pažadina iš svajonių ir primena, kad atėjo pusryčių metas.

Mūsų kupe užima ketvirtadalį vagono – jame yra tikra dvigulė lova, rašomasis stalas su puikiomis žvakidėmis, puiki lempa, belaidis internetas, spinta, tualetas ir dušas, beje, pastarajame akį traukia įmantriausi kosmetikos gaminiai, ant kurių puikuojasi užrašas „Made in Ireland with love“.

Muilas kvepia šviežia žole, o iš šampūno buteliuko padvelkia tikrų tikriausia vandenyno gaiva. Per visą kupe – didžiulis panoraminis arba dar kitaip vadinamas „prancūziškas‘ langas, už kurio airiškos pievos ir ganyklos, kur akimirkai sustingusios karvės palydi nuriedantį traukinį – atrodo, kad jos stebi ne šį riedantį stebuklą, o pozuoja dailininkui, kuris piešia jų atvaizdą ant būsimos sviesto pakuotės. Matome, kaip raudonplaukiai berniukai leidžia aitvarus – jie kažkaip pernelyg greitai pakyla ir mes suprantame, kad už lango pučia gana stiprus Atlanto vėjas.  Kol geriame kavą, dangus keletą kartų pakeičia spalvas ir atspalvius. Keista, kad ši šalis nepagimdė pasauliui nei vieno daugiau ar mažiau žinomo dailininko-impresionisto.

Mėlynas ekspresas „Belmond Grand Hibernian“ pavadintas lotyniškai skambančio Airijos vardo – Hibernian – garbei. Traukinys turi 10 vagonų, juo vienu metu gali keliauti 40 keleivių, kurie apgyvendinami poromis 20 prabangių kupe.

Vagonų interjeras, dizainas atitinka tam tikras Airijos geografines vietas ir atspindi keltišką kultūrą. Kilimai, lubos, indai, stalo reikmenys, raktų pakabukai, kurie duodami kiekvienam keleiviui, ant žekliukų, kuriuos segi padavėjai ir patarnautojai – viskas išmarginta keltiškomis runomis ir viskas alsuoja Airija, tad tikrai nekyla jokių abejonių, kad esi Smaragdinėje saloje. Vagonai ir net du vagonai-restoranai viskas pavadinta Airijos grafysčių vardais ir kiekvienas iš jų turi savo unikalų, tik tai grafystei būdingą stilių.

Į vieną iš tokių vagonų einame pusryčiauti. Norime susipažinti su kitais traukinio keleiviais ir paskanauti vietinių patiekalų, kuriuos gamina virtuvės bosas Alan Woods, kurio vardas dabar, beje, neatsiejamas nuo šiuolaikinių Airijoje gaminamų patiekalų. Tačiau pusryčiai turbūt kiekvienoje šalyje tėra tik pusryčiai ir  jie mūsų nenustebina ir čia: be lukštų virti kiaušiniai su lašiša ir kruasanų asorti. Mūsų stalo kaimynai – žydų šeima, kuri valgo tik vegetarišką maistą, todėl jiems yra specialus meniu. Šį kartą tai makaronai, papuošti šviežiais, atrodo, ką tik nuskintais baziliko lapeliais.

Mūsų pirma stotelė – Blarney pilis.

Perone mus pasitinka gidas, sulipame į autobusą ir pajudame link pilies. Ponas Cracken, mokslininkas-antropologas, mūsų kelionių gidas. Jis maloniai atlieka pažinties ritualą ir ima pasakoti apie tai, kad mes vykstame į pasakišką legendų pasaulį.

Pilis – iš tiesų puikus penkių aukštų statinys. Pilį norėtųsi apibūdinti kaip  neįveikiamą, jei nebūtų informacijos, kad užpuolikai ją buvo užėmę mažiausiai dvidešimt kartų. Tačiau mus sudomino kitas faktas: XVI amžiuje, valdant Elizabeth I, pilis priklausė lordui Blarney, kurį karalienės svita ne kartą bandė priversti tarnauti britų valdžiai, siekdama sustabdyti klanų lyderių nepriklausomą pasirinkimą kam tarnauti.

Lordas Blarney, atrodė, tam per daug ir nesipriešino, lyg ir sutiko su viskuo, bet kaskart atidėdavo savo pažadų vykdymą: „kitą pavasarį, tikrai kitą pavasarį“, arba „po kelių mėnesių tai tikrai“, arba „dar šiek tiek reikėtų palaukti“. Apskritai, jis net neketino vykdyti savo pažadų, bet kiekvieną kartą atsakydavo taip gražiai, kad visi juo tikėjo. Taigi, išvertus į normalią kalbą, „blarney“ reikškia ne ką kitą, kaip tuščiažodžiavimą, skambantį maždaug taip: „blia, blia, blia…“. Smagu pabuvoti šio žodžio gimtojoje vietoje.

Ypatingą lingvistinį pilies pobūdį patvirtina ir jo pagrindinis eksponatas – Oratorinis akmuo. Nuo XVIII a. pabaigos akmeniui buvo priskiriamos ypatingos savybės – jeigu jūs norite įminti oratorinio meno paslaptis, jums teks užsiropšti beveik ant pilies stogo, kur tarp dviejų sienų stūkso įsispraudęs tas stebuklingas akmuo. Ir tai dar ne viskas – jums reikės atsisėsti ant šalto stogo ir, laikantis už turėklų, pakibti virš bedugnės ir bandyti lūpomis pasiekti tą akmenį. Jeigu jums tai pavyks padaryti, galite būti tikri – jūs jau priklausote oratorių gildijai.

Kadangi mes, žurnalistai, manome, kad nuo gimimo esame oratoriai, todėl nusprendėme geriau nerizikuoti: kas žino, gal tas akmuo pradės veikti priešingai?

Todėl vietoj akrobatinių pratimų tyliai mėgavomės nuo pilies stogo atsiveriančiais puikiais parko vaizdais: pievomis, samanotomis kalvomis, didžiausia pasaulyje airiškų suvenyrų parduotuve ir nuodingomis gebenėmis apaugusiu sodu. Mes pirmą kartą gyvenime pamatėme, kad tamsoje, narve,  kur gali išgyventi tik nusikaltėliai, auga gėlės: didelės ir mažos, bet visos violetinės, liūdnai lydėjo mus. Nemanau, kad aš kada nors iš atminties išblės šių įkalintų gėlių vaizdas.

Traukinyje – pietų metas. Virėjas Alan paruošė mums elnienos kepsnį. Mūsų stalo kaimynai iš Izraelio vėl valgo makaronus, tik šį kartą jie pagardinti ne baziliko šakele, o salierais. Sugauname, kaip jų pavydžios akys slapčia stebi, kaip gardus kepsnys pamažu dingsta mūsų burnose.

Po pietų mūsų laukia viskio gamybos paslaptys ir degustacija. Viskio muziejus atrodo kaip ką tik pastatytas daugiabutis: švarus, tačiau pretenzingas. O viskio degustavimo ceremonija primena spektaklio pastatymą, kur kovoja du herojai – geras ir blogas, o degustacijoje lyginamas airiškas ir škotiškas viskis. Pasakysime atvirai – vaizdas nekoks.

– Daugeliui Škotijos viskio rūšių yra būdingas maišymas ir airiai dėl to dažnai juokauja: „Kol mes kovojome už laisvę, škotai gadino viskį“.

Arba dar taip:

– Airišką viskį reikia gerti, o su škotišku plauti automobilį.

Keista, bet mūsų gidas pamiršta paminėti tą faktą, kad garsaus airių viskio „Jameson“ kūrėjas buvo Škotijos advokatas John Jameson.

Kažkas prisimena, kaip būdamas studentu, dar sovietiniais laikais, gavo dovanų iš kažkokios kapitalistinės šalies atvežtą viskio butelį. Susirinkę į stebuklingo gėrimo degustaciją bendrabutiečiai priminė, kad Hemingvėjaus herojai gėrė viskį su soda ir ant stalo akimirksniu atsirado aštuonias kapeikas kainavęs sodos pakelis. Kas buvo po to, turbūt pasakoti nereikia…

Ir dar vienas dalykas: nereikia Airijoje pirkti vietinio viskio. Jis čia brangesnis nei bet kurioje kitoje pasaulio šalyje, išskyrus, galbūt, Maldyvus.

Šį kartą vakarieniauti nusprendžiame ne su žydu šeima, nes kažkaip nesmagu prie jų valgyti mėsą, tad prisėdame prie smagios milijonierių kompanijos iš Meksikos. Jie beveik nekalba angliškai, bet futbolas tampa lengvai suprantama pokalbio tema ir vakarienės metas prabėga akimirksniu.

Po vakarienės traukinio vagane-bibliotekoje klausomės koncerto. Arfos garsai persipina su už lango šmėžuojančia trumpute vasaros naktimi, o mėlynas ekspresas rieda per Smaragdinę salą, per Oscar Wilde, Colin Farrell, Pierce Brosnan ir kitų įžymybių tėvynę.

Аleksas Dubas

(Tęsinys kitame laikraščio numeryje)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *