Airė Margaretta Alexandra Eagar – Rusijos imperatoriškosios šeimos guvernantė

Prieš 100 metų, 1918 m. liepos 17 d., bolševikai sušaudė paskutinį rusų carą  Nikolajų II, jo šeimos narius ir patikėtinius.

Paskutinės naujienos apie Rusijos imperatoriaus ir jo vaikų mirtį sukrėtė airę Margaretta Eagar, kuri praktiškai augino ir auklėjo Nikolajus II ir Aleksandros Fiodorovnos vaikus.

Kas gi buvo ta Margaretta Alexandra Eagar?

Margaretta Alexandra Eagar gimė 1863 m. rugpjūčio 12 d. Limerick mieste. Nuo 1898 m. iki 1904 m. dirbo aukle imperatoriškoje Romanovų šeimoje.

Margaretta buvo trečias vaikas protestantų Francis Eagar ir Francis Holden šeimoje, ji turėjo devynis brolius ir seseris. Prieš Margaretta gimimą, jos tėvas tapo Limerick apygardos gubernatoriumi. Jos mama buvo dainininkė Francis Smolle Holden, puiki kompozitorė, karinių maršų autorė, kuriai priklausė muzikos studija Parliament gatvėje Dubline.

Būdama 20-ies metų, Margaretta Belfaste įgijo medicininį išsilavinimą ir dirbo slaugytoja prieglobstyje, kur išmoko ruošti maistą, tvarkyti ir valdyti namus. 1898 m., Emily Loch, Vokietijos imperatoriaus Kaizerio šeimos draugė, sužinojo, kad caras Nikolajus II ir jo sutuoktinė Aleksandra ieško auklės savo dukterims. Emily Lough tiesiogiai kreipėsi į Aleksandrą Fiodorovną, rekomenduodama Margaretta ir greitai panelė iš Limerick atsidūrė traukinyje, riedančiame į Sankt Peterburgą.

Atvykusi į šį miestą 1899 m. vasario 2 d., ji nuėjo tiesiai į Žiemos rūmus, kur, trumpai palaukusi, buvo pakviesta į carienės apartamentus. Aleksandra vilkėjo violetinę suknelę ir vėliau Margaretta savo prisiminimuose ją apibūdino kaip „gražiausią moterį, kurią ji kada nors matė – aukšta, primenanti dailią, gražių veido bruožų ir baltą statulėlę“.

Ji buvo pristatyta caro dukterims Olgai ir Tatjanai bei naujagimei Marijai. Darbo padaugėjo, kai 1901 m. gimė dar viena caraitė – Anastasija. Padedant Margaretta, mergaitės mokėsi anglų kalbos, tačiau ilgainiui paaiškėjo, kad jų anglų kalba turi airišką akcentą, todėl imperatoriškai šeimai, kad ištaisytų šį trūkumą, teko samdyti  anglą Charles Sydney.

Vėliau Margaretta Eagar savo memuaruose (Six Years at the Russian Court) papasakojo apie jos šešerių metų tarnystę Rusijos imperatoriaus dvare.

Vėliau didžiųjų kunigaikštyčių teta Olga Aleksandrovna prisiminė, kad ponia Eagar labai domėjosi politika. „Kartą mažoji Marija nuogutėlė išbėgusi iš vonios nuskuodė rūmų koridoriais pas savo tėvą, o ponia Eagar tuo metu su savo padėjėja diskutavo politiniais klausimais“. Mažoji caraitė buvo sugauta ir vėl atnešta į vonios kambarį, tačiau jos auklė to net nepastebėjo – politika jai, matyt, rūpėjo labiau“. 1904 m. sausio pradžioje, prasidėjus karui tarp Rusijos ir Japonijos, caraitės pradėjo mokytis mezgimo meno – Olga ir Tatjana nenuilstamai mezgė rusų kariams kepures ir šalikus. Vieną kartą ji išgirdo, kaip Olga pasakė: „Tikiuosi, kad rusų kareiviai išžudys visus japonus ir gyvo nepaliks nei vieno“. Margareta atskaitė jai rūsčią paskaitą apie tai, kad „japonai tokie pat žmonės kaip ir mes“. Po šios pastabos Olga daugiau niekada nebekalbėjo apie japonų karių mirtį.

Ilgai lauktas įpėdinis caraitis Aleksejus gimė 1904 m. rugpjūčio 12 d., kaip tik per Margaretta gimtadienį – tuomet jai sukako 41-eri metai. Kai ją pakvietė carienė, Margaretta jai pasakė: „Matote, kokią aš jums per savo gimtadienį padovanojau nuostabią dovaną“.

Margaretta Eagar, kuri auklėjo visas keturias caraites, savo memuarų knygoje rašė, kad imperatoriškąją šeimą ji paliko dėl asmeninių priežasčių.  Pagal vieną versiją, ji buvo atleista iš savo pareigų dėl įtemptos politinės situacijos, susijusios su Rusijos ir Japonijos karu, kuriame Jungtinė Karalystė palaikė Japoniją. Kiti šaltiniai sakė, kad ji buvo pagauta vagiant vertybinius popierius ir šis kaltinimas buvo toks rimtas, kad ji turėjo kreiptis į spaudą, kad paneigtų šį kaltinimą. Buvo ir tokių, kurie ją vadino „anglų šnipe“. Dar sklandė gandai, kad ji blogai elgėsi su ligotu sosto įpėdiniu.

Tačiau bet kuriuo atveju airei reikėjo išvykti iš Rusijos. Palikusi šią šalį, usijos, ji sužinojo, kad jai iki gyvenimo pabaigos paskirta pensija, kurios mokėjimas nutrūko tik po revoliucijos. Yra žinoma, kad ji susirašinėjo su caraitėmis iki pat jų nužudymo – 1918 m. 1922 m. niekam nežinoma Anna Anderson teigė, kad ji yra caraitė Anastasija, tačiau kai jos nuotrauką parodė Margaretta, ji tvirtai atsakė, kad tai – melas.

Vėliau Margaretta vadovavo pensionatui Anglijoje, dėl ko ji pateko į skolas. Jos šeimos nariai teigė, kad ją dažnai kankino kaošmarai dėl jos nužudytų auklėtinių. Margaretta Eagar mirė 1936 m. rugpjūčio 2 d., būdama 73 metų amžiaus, Grange senelių slaugos namuose netoli Bristolio.

Oksana O’Kerrol

Parašykite komentarą